1-2 dienos

Vakar buvo taip sunku, kad nieko nebenorėjau rašyti. Tiek to nusiteikimo rašyti dienoraštį kasdien. Tai turbūt buvo viena sunkiausių dienų man fiziškai. Kartočiau.

1 diena

Iš Ubeda miestelio išvažiavom vėliau, nes reikėjo surasti nusipirkti dujų. Trečioje parduotuvėje pasisekė. 50 km su 650 m suminio sukilimo iki Sierras de Cazorla nacioninio parko užtruko, bet buvo gana malonūs. Nuo ten mūsų maršrutas paliko asfaltą ir ėjo pėsčiųjų žygių trasa, kur ir prasidėjo linksmybės.

Išvažiuojant iš Cazorla miestelio buvo gal trečia valanda, tai sočiai laiko nuvažiuoti 20 km ir pakilti 500 m vertikaliai iki kalnų namelio, kuriame planavome nakvoti. Po poros valandų dviračių stūmimo aukštyn per akmenis ir uolas buvo aišku, kad namelio nepasieksime ir nakvosime palapinėje. Buvo žiauriai sunku ir labai gražu – kurį laiką takelis ėjo kalnų ketera. Visgi likus 5 km kelias pagerėjo ir atsirado nauja viltis nakvoti kalnų namelyje. Namukai čia labai paprasti – sienos, stogas, stalas ir mediniai gultai, bet naktys šaltos, o šią dar žadėjo ir lietaus. Per daugiau nei 4 valandas įveikę 20 km pasiekėm tikslą jau saulei nusileidus, o po 15 min buvo visiškai tamsu.

Kad ir kaip buvo sunku, bet grožis ir tos atkarpos, kurias įveikėme mindami dviračius per uolas, atperka viską. Tik reikia pripažinti, kad trūksta kalnų dviračių įgūdžių, o pasiteisinti galima nebent tuo, kad dviračiai ne visai tam skirti. Tikiuosi, nieko nesusitraumavom, nes nuovargis buvo žvėriškas, kai tempi dviratį per akmenis, kojos pinasi, susidraskai jas į aštrias žoles ir nebekreipi dėmesio.

2 diena

Praeitą naktį lūžom gana anksti ir žadintuvui nuskambėjus 7 ryte nebesinorėjo miego. Lįsti iš miegmaišio buvo šalta, tai bandėm dar pasnausti, bet tiesiog nebesinorėjo.

Šiandien buvom gudresni ir, kur įmanoma, rinkomės geresnės kokybės daugmaž tos pačios krypties takelį kalnuose. Diena buvo labai vykusi – geras oras, gražūs vaizdai ir įvairus kelias. Net sunku patikėti, kiek visko pravažiavome tik per 70 km. Iš pradžių stūmėm dviračius į viršų per akmenuotą pėsčiųjų taką, vėliau važiavom kalnų dvivėžiu uolėtu keliuku, dar vėliau išlindom į vieno automobilio pločio pasakišką asfaltuotą keliuką.

Vienas minusas – kol kas niekaip nepataikom su siesta, jau dvi dienos negalim nusipirkti maisto, nes kalnai apgyvendinti retai, miestelį su parduotuve pravažiuojame kartą per dieną ir jei tuo metu yra siestos metas, liekame nevalgę. Šiandien baigėsi mūsų maistas. Paprastai pietus valgome arba šaltus, arba kavinėje, bet šįkart pietums išsivirėme paskutinius grikius, nes nieko kito neturėjome. Vakarėjant jau svajojau apie kepsnį. Privažiavus restoraną apie penktą valandą, paaiškėjo, kad jis atsidarys aštuntą, dabar siesta. Taip ir važiavom, misdami paskutiniais šokoladukais.

Diena vėl sunki, bet labai gera, o aštuntą valandą gavome ir normaliai pavalgyti 🙂

Komentuoti