76-77 dienos
Bajoje šiuo metu baisiai karšta. Pakrantėje dar galima gyventi – pučia vėjelis, bet bent kiek pavažiavus gilyn į pusiasalį – jautiesi kaip pirtyje. Dėl to iš Tichuanos išsiruošiame anksti – prieš septynias jau susiruošę išriedame iš laikinos nakvynės namų. Šiandien susipažinsime su meksikietiškais keliais ir vairavimo ypatumais. Kadangi bus karšta, jau vežamės daug daugiau vandens. Dar kol kas pakelėj bus miestelių, bet Sirvydas sako, kad reikia treniruotis, tai tempiam. Net be įkalnės jaučiasi kaip tie papildomi 6 litrai tempia atgal. Ką padarysi, dar puikiai atsimenu kaip gerai buvo turėti vandens kai buvom pakliuvę į pirtį Kalifornijos slėnyje. Tempiu.
Sandra mus palydi pirmus keletą kilometrų – kad nepasimestume ir tikrai išvažiuotume iš šito didelio miesto. O toliau jau patys kapanojamės. Eismas intensyvus, kelkraščiai (kur jie yra) baisiai nešvarūs, jau nusiteikinėju bent kelioms pradurtoms padangoms per dieną. Jausmas pirmus 10 kilometrų labai ne kažką – panašiai kaip kad bandant suprasti šnekant meksikietį. Lyg ir supranti, apie ką šneka, bet mala taip greitai, kad nieko nebesupranti. Taip ir pirmą valandą kelyje – lyg ir supranti, ką čia reikia daryti, bet tų automobilių tiek daug, visi lekia kaip išprotėję, dar reikia sužiūrėti vielas ir duobes ant kelio, o dar ir kelio ženklus būtų gerai matyti – žiūrėk ir jau nebesupranti kas čia vyksta. Skaičiuoju kilometrus iki mokamo kelio pradžios, į kurį tikiuosi nusuks dauguma automobilių. Dviratininkams į mokamą kelią negalima, nors ten ir kelkraščiai platūs ir keliai geresni. Tikrai būtų saugiau važiuoti. Bet ne, negalima. Sako, būna, kad slaptais takeliais ivažiavusius dviratininkus policija apsuka ir liepą grįžti į nemokamą kelią.
Taip įtemptai bemindami nuriedame iki kito miestelio – El Rosarito. Čia ieškome Sandros rekomenduoto ‘gorditų’ (liet. storulių – tokių įdarytų storesnių tortilijų) restoranėlio. Randam ir netgi pavyksta ispaniškai jų užsisakyti. Ispanų kalbos mes normaliai išmokti nespėjome. Aš, pasirodo, kažkiek moku, nes žiūrėjau daug muilo operų. Sirvydas pusmetį mokėsi universitete, tai irgi kažkiek supranta. Bet kai reikia suprasti meksikiečių greitakalbę – gana sunkoka. Nors iš mūsų šviesių veidų jie gana greit supranta, kad su mumis kalbėti reikia lėčiau. Arba angliškai. Taip ir susikalbame.
Pasisotinę storulių, važiuojame jau ramesniu keliu. Aš nuo šiandien vežuosi Lietuvos vėliavą. Ją pakabinom ant savadarbio stiebo-vamzdžio. Šiaip palaukčiau, kol nusipirksim normalų stiebą, bet Sandra patarė jau dabar pasipuošti, kad vairuotojai atkreiptų daugiau dėmesio. Kuomet kelias pasidaro tik vienos juostos ir be kelkraščio – šituo sprendimu labai džiaugiuosi. Savadarbis stiebas gerokai styro į šoną, dėl to vairuotojai turi palikti pakankamai erdvės lenkdami. Per visą dieną gal tik vienas vairuotojas nemaloniai prisiartina prie vėliavos, visi kiti laikosi pagarbiai atokiai.
Meksikos pakrantės, nors vis dar visai šalia JAV, jau visai kitokios. Nemažai vilų – baltos, dailios, ištisi miestukai. Bet vis tiek pakelės atrodo netvarkingos: daug neprižiūrėtų plotų, karančių elektros laidų, apgriuvusių namų. Aišku, ispaniški užrašai irgi gerokai keičia vaizdą. Bet kol kas man nelabai jauku.
Kadangi bijom karščio ir dėl to kėlėmės anksti, vienuoliktą valandą esam numynę jau 60 kilometrų ir statom palapinę ant uolos krašto ‘įrengtame’ kempinge. Kabutėse, nes jokio įrengimo čia nėra. Uolos kraštas su pažymėtomis vietomis, tualetai ir didžiulė vandens cisterna – dušas. O kainuoja 10 dolerių. Bandom derėtis, sakom, mes vargšai dviratininkai, daug vietos neužimam. Bet savininkė žino, kad didelio pasirinkimo mums nėra, tai į kalbas neina. Na, bent jau vaizdas tikrai vertas tos kainos. Taip anksti įsikūrę turim visą dieną laiko. Spėjam ir blynus išsikepti, ir pasnausti, ir knygą paskaityti, ir pasimaudyti, ir apsilankyti vietiniam tacos bare. Saulę palydim jau sulindę į miegmaišius – kitas rytas ir vėl nusimato ankstyvas.
Keliamės irgi su saule. Skubam minti į kalną, kol dar rūkas neišsisklaidė ir nekepina. Meksika pamažu ima džiuginti. Važiuojame per mažus kaimukus, kartais pamatom kokį nors kioskelį su vaisiais ar maistu. Kartais pamatom kokią gražią rančą. Bet dažniausias vaizdas – kaktusingos pievos, rūke paskendę kalnai ir vingiuojantis kelias. Šiandien mūsų tikslas – Ensenados miestelis.
Iki jo likus gal 20 kilometrų Sirvydui nutrūksta pavarų trosas. Gerai kad bent jau tie kilometrai visi žemyn nuo kalno. Turim atsarginį trosą, bet nenorim dabar stoti ir krapštytis. Kažką laikinai patvarkom ir nuriedam iki miesto. Čia dviračių parduotuvėje už 15 pesų (mažiau nei eurą!) trosą pakeičia nauju ir dar vieną atsarginį duoda dovanų. Puikios kainos! Pagal prekių lentynose kainas, panašu, kad gavome didžiulę nuolaidą. Likusią dienos dalį turistaujam Ensenadoje. Šis miestas labai populiarus tarp amerikiečių turistų. Be to, čia užsuka net ir kruiziniai laivai. Turistams iš čia labai patogu važiuoti ‘vyno keliu’ – netoli esančiame slėnyje pagaminama didelė dalis Meksikos vyno. Dar, sako, čia yra skaniausi tacos su žuvimi – ragavome, skanūs, bet nepasakyčiau, kad kuom nors ypatingi.
Dar čia yra šokantys fontanai, kuriuose labai smagu atsigaivinti. Šito neišbandėme, bet vaikams atrodė labai smagu. Kaip tikri turistai vakarą užbaigiame jūros gėrybių restoranėlyje – baisiai skanu ir nebrangu. Ryt suksim į kalnus, tai valgom, kiek tik telpa, kas čia žino, kada berasim tokių skanumynų.
Parašykite komentarą