Šiandien išaušo didžioji diena. Visų laukiama ir bijoma. Ėjimas per 5416m – ‘aukščiausią pasaulyje pėsčiomis einamą’ Thorang La perėją (labai neįtikimas faktas, greičiausiai klaidingai išpopuliarintas Nepalo turizmo agentūrų).
Pagal svečių namų darbuotojų rekomendacijas, planuojam išeiti 4.30, dar su tamsa, tai pusryčiai – 4-ą ryto – niekas per daug netelpa, bet šiaip ne taip suvalgom po nepalietišką amerikietišką blyną. Naktis šaltoka, apie -13, saulei kylant nukris dar labiau. Prisirengiam po 10 sluoksnių įvairiausių termo rūbų ir pradedam. Sako, kad nuo bazinės stovyklavietės iki perėjos užtruksim 3-4 valandas, tai čia bus pats tas, kad aukštai kalne dar nebūtų sukilęs milžiniškas ledinis vėjas.
Pirmasis kilometras veda iki aukštesnės bazinės stovyklos – labai statūs serpantiniukai, atima kvapą, stojam vėl ir vėl prasikvėpuoti. Net šalta nėra, kai per vieną kilometrą reikia sukilti apie 400 metrų. Lėtai lėtai, užtrukdami apie valandą galiausiai atsidūrėm prie aukštosios bazinės stovyklos. Ten jau žmonės irgi pajudėję, niekas nebemiega, arbatėlė užvirta, būtų galima užeiti pasišildyti, bet mano stresiukas neleido mums ten mindžikuoti – lipom toliau.
Toliau kelias jau nebebuvo toks status, o ir po truputį pradėjo atsirasti šviesos, bet tuo pačiu ir šalti. Judėjom baisiai lėtai, nes kitaip tiesiog plaučiai neleido. Po kokios geros valandėlės priėjome paskutinį arbatos namelį iki perėjos. Kaip tik sukilo vėjas ir tie minus keliolika laipsnių staiga jautėsi labiau kaip -30. Užėjom į arbatinę, aišku, joje nešildoma, bet bent vėjas nepučia. Užsipildėm gertuves verdančiu vandeniu iš arbatininko, išsitraukėm po papildomą sluoksnį pirštinių ir išėjom tolyn.
Gidai arbatinėje kalbėjo, kad iki perėjos dar apie 1.40-2.30 (priklausomai nuo lėtumo). Išėjau iš arbatinės nusiteikusi, kad dabar tai reikės kentėti tą ledinį vėją ir šaltį ir jau keikiausi mintyse. Bet nepraėjo nei 5 minutės ir iš už kalno išlindo saulė! Kaip viskas pasidarė geriau! Šilčiau, gražiau! Kvėpuoti, aišku, nebuvo lengviau, bet matant, kad oras vis tik nepakiš kojos, galėjom tiesiog lėtai slinkti link perėjos. Daug tokių lėtai slenkančių ten. Visiems sunku. Paeinam kelis žingsnius, sustojam, pasižvalgom. Vaizdai tikrai neblogi, tai nėra kuo skųstis. Aplinkui daug sniego ir toks jausmas, kad mes vidury kalnų, apsupti iš visų pusių.
Gerai, kad Sirvydas labai nemėgsta būti išalkęs, tai net porą kartų sakė, viskas, stojam, valgom. Aš tai būčiau nestojusi puškavusi į kalną. Net nesuprasčiau ar sunku nuo oro ar nuo maisto trūkumo.
Taip po truputį pasiekėme išsvajotą perėją! Pasidarom privalomas nuotraukas, truputį paaikčiojam ir pradedam leistis. Nors perėjoje ir nebuvo labai baisus oras, vis tik ilgai stoviniuoti ten nesinori. Vėjas stingdo iki kaulų. Beje, pačioje perėjoje yra mažytis tea house. Vadinasi kažkas kiekvieną naktį ateina (greičiausiai atjoja) iki ten kokią tai 3-ią valandą, tam kad sušalusiems turistams parduotų arbatos ir uždirbtų vieną kitą pinigėlį.
Kelias žemyn ėjosi lėtai. Vis reikėjo stoti ir nusirenginėti dar ir dar vieną rūbų sluoksnį. Iš pradžių nusileidimas buvo gana nuožulnus, dažnai per sniegą, bet mes turėjome savo mikro kates, tai jautėmis saugiai. Po keletos kilometrų kelias staiga pradėjo leistis daug stačiau, tai reikėjo dar labiau susikaupti ir judėjome dar lėčiau. Likus valandai iki nakvynės miestuko tarsi iškritome iš kalnų į slėnį. Pasistiprinom pietumis ir pribaigėm dienos maršrutą Ranipauwa miestuke, prieš kurį dar ir pamatėm induistų šventyklą Muktinath.
Nors diena ir buvo netrumpa ir nelengva, nepasakyčiau, kad tai fiziškai sunkiausias dalykas, kurį esam darę. Gera vakarienė ir poilsis prie laužiuko viešbutyje atstatė mūsų jėgas tolimesnei kelionei.
Parašykite komentarą