109-113 dienos
Kaip čia dabar papasakoti, ką mes veikėme ir ką matėme per šitas keletą dienų. Važiuojame link tarpinės stotelės – Oaxaca miesto, bet iki jo – keletas šimtų kilometrų. Važiuojame jau labiau pietų Meksikoje, nei centrinėje, bet labiau centrinėje, nei vakarų ar rytų. Važiuojame per kalnus – plynaukštė tokia didelė, kad reiktų poros dienų, kad išvažiuotumėme iš kalnų. Važiuojam aukštai (1.5-2.5 km aukštyje) ir dėl to čia yra vėsu ir mažiau lyja. Važiuojame pakelėje neprivažiuodami didelių miestų, tik nedidelius kalnų kaimelius ir miestelius. Kelyje automobilių nedaug, žmonių irgi, už tai gražių vaizdų – šimtai kilometrų.
Visos dienos gana panašios, dėl to net neverta atskirai nupasakoti kiekvienos. Atsikeliame, susiruošiame ir su maloniai gaiviu oru išriedame į kelią. Ir pradedam. Kylame į kalną, leidžiamės. Vėl kylame, vėl leidžiamės. Kiekvieną dieną vis daugiau ir daugiau suminių sukilimo metrų. Kiekvieną dieną vis labiau save nustebinam, vis pastumiam savo ribą. Bet nesijaučiam, kaip kad labai stumdydami tas ribas ar kankindamiesi. Užminam į kalną – pasidžiaugiame vaizdais. Tada džiaugiamės nusileidimais. Ir vėl vaizdais. Super jausmas 20 kilometrų leistis apsuptiems didžiulių kalnų, kanjonų, uolų ar kaktusynų. Pasimiršta net ir tai, kad ką tik keturias valandas mynei į kalną. Kartais visai džiugiai, bet kartais per labai stipriai sukąstus dantis. Vis tik į kalną minti, čia tau ne ant sofkutės sėdėti.
Nors kalnuose ir nėra didesnių miestų, bet vis pravažiuojame kokį kaimuką. Kiekvienas kaimukas, be abejo, turi bažnyčią – kad ir koks mažas. Dar kiekvienas kaimukas pakelėje turi maisto prekystalius. Ten mes perkam sumuštinius pietums, arba kaip ispaniškai pasakytum – tortas. Kartais randam ir mažų parduotuvėlių. Ten mes perkam Coca-Colą. Sumuštiniai baisiai pigūs – už du sumokam 1.5-2.5 euro. Kola irgi nebrangi. Ir mes jos geriam baisiai daug. Kažkaip labai tinka prie meksikietiško maisto. Kad jau tekilos po kiekvieno maisto negeriam, tai galvojam, gal kola tas bacilas išgrauš. Beje, Meksikoje Coca-Cola daroma su super ingridientu – cukranendrių cukrumi. Jisai dar nesveikesnis nei tas įprastinis cukrus, bet sako, kad skonis daug geresnis. Nežinau, man nelabai skiriasi. Gal Lietuvoj per mažai kolos geriu, kad galėčiau pajusti skirtumą.
Be sumuštinių pietums kitiems užkandžiams vis prigriebiame kokių keistų vaisių iš pakelės pardavėjų. Pavyzdžiui žalių kaktuso vaisių, arba raudonų kaktusų vaisių. Arba rožinių kaktuso vaisių. Net neklauskit pavadinimų – neatsimenu visų. Bet vaisiai skanūs. Vieni daugiau, kiti mažiau. Kadanors gal parašysim įrašą su iliustracijomis =)
Kai privažiuojame didesnį miestelį nakvynei (aha, mes vis dar nakvojam viešbučiuose, nes pigu ir patogu), pirmiausia aplankom centrinę aikštę. Suvalgom ledų ar ko nors kito gaivinančio. Pailsim ir ieškom viešbutuko. Vienam miestelyje apsigyvenom labai neblogam viešbutyje su baseinu – čia mums visai atrakcija, mirkom gerą valandą. Kitam miestelyje viešbutyje tualeto durys neužsidarė ir vandenį nuleisti reikėjo su kibiru vandens. Šitų dviejų viešbučių kainos skirtumas – 2.5 euro. Tokia tai vat ta Meksikos viešbučių rinka.
Dažniausiai miesteliuose nebūna labai išskirtinių atrakcijų – pagrindinė aikštė su bažnyčia, rotunda ir (kartais) fontanu, kelios smagios gatvelės, turgus ir tiek. Bet viename radome apleistus šventyklos geiuvėsius. Nors ne visai apleistus, žolė aplink nupjauta ir šiukšlės nurinktos. Tik turistų turbūt ten apsilanko kokie 5 per metus. Vietiniai tiesiog eina ir praeina pakeliui į miestelį. Kitame miestelyje pataikėme į kažkokį festivalį, tai buvo muzikos, dainų ir šokių. Nors muzikos ir be festivalių netrūksta. Meksikiečiai labai mėgsta savo muziką ir klauso jos nuo ryto iki vakaro. Važiuoji kur nors kalnuose ir jau prieš kelis kilometrus pradedi girdėti kaip koks nors ūkininkas beravėdamas kukurūzus klausosi Despacito. Nors dažniausiai ko nors ne tokio žinomo plačiai visuomenei. Ir nesvarbu ar dabar 6-ios ryto, ar 8-ios vakaro, kas nors vis tiek garsiai leis muziką. Pralinksmina kiekvieną kartą. Mes irgi turim telefone penkias meksikietiškas dainas, tiems atvejams kai kojos nebesuka pedalų.
Keliaudami Meksikoje visai nesutinkame turistų. Dažniausiai esame vieninteliai šviesiaodžiai ir sulaukiame daug dėmesio. Žinom keletą dviratininkų kurie keli yra atsilikę nuo mūsų, kiti priekyje. Kelyje dar nesutikom nei vieno. Bet kaip tik prieš porą dienų tą pačią dieną sutikome dvi poras keliautojų. Pirmieji – pora iš Lenkijos, susistabdė mus, kad paklaustų kas čia per vėliava. I know, ot tai kaimynai, sakysit. Jie nusipirkę automobilį JAV, keliaus kol atsibos. Kiti, amerikiečiai, keliauja su autobusiuku, pačių perdarytu į kemperį. Kelionę pradėjo panašiai kaip mes. Tik keliaus porą metų, o ne pusmetį.
Taip apibendrintai ir bėgo mūsų dienos kalnuose. Vakar stipriai padirbėję įveikėme milijoną kalnų ir iš Pueblos valstijos pervažiavome į Oaxaca valstiją. Tuo pačiu liko tik viena diena iki Oaxaca miesto. Deja, vakarop Sirvydas pasijuto blogai. Sako, labai pavargau, skauda raumenis. Pasirodo, čia ne nuovargis, o temperatūra užkilusi iki mėnulio. Turbūt zaraza slėpėsi per pietus suvalgytame tacos. Pradeda erzinti tai, kad neįmanoma išvengti tų problemų su skrandžiais. Bet gal įgausim imunitetą. O jei ne, tai gal bent jau sukūsim. Gerai bent jau, kad po nakties klejojimų Sirvydas pasijuto geriau, bet ne tiek geriau, kad galėtų minti. Taigi, sėdim viešbutyje ir gydomės kaip išmanom.
Parašykite komentarą