GVA-TE-MA-LA. Sunku patikėti, bet mes Gvatemaloje. Prieš metus net nebūčiau pagalvojęs apie šį pasaulio kraštą, o štai mes čia. Su dviračiais. Meksika buvo labai įdomi ir graži, bet ir labai didelė. Prieš kelionę žinojom, kad Meksika labai didelė – iš šiaurės į pietus ji ilgesnė nei JAV. Visgi psichologiškai Meksikoje buvo sunku – reikėjo prisitaikyti prie karščio Baja California, o žemyninėje dalyje prie liūčių ir apgyvendintų teritorijų, kas lėmė nakvojimą viešbučiuose vietoj stovyklavimo. Nuo San Cristóbal de las Casas dvi dienas važiavome likusius 180 kilometrų iki Meksikos-Gvatemalos sienos ir neslėpsiu, kad nekantravome pasiekti Gvatemalą. Nors Meksikoje yra daug ką pamatyti ir ypač patiko Meksikos pietinė dalis, bet po poros mėnesių atsiranda naujos šalies troškimas ir smalsumas, ką naujo ji pasiūlys.
Kuo daugiau keliauji, tuo greičiau pripranti prie naujų šalių įdomybių ir jau po poros dienų viskas atrodo įprasta ir normalu. Tik geriau pagalvojus, supranti, kad tam tikri dalykai iš tikrųjų yra kitokie nei esi įpratęs ir yra keistenybių. Mūsų įrašuose dažniausiai nepagalvojam jų paminėti, užtat dabar, paliekant Meksiką, bandysiu sudaryti sąrašą Meksikos keistenybių ir įdomybių, kurios įstrigo atmintyje. Tvarka padrika ir neturi reikšmės.
• Kaip ir Kanadoje ar JAV, labai populiarūs pikapai. Pradėjau galvoti, kodėl Lietuvos ūkininkai jų nenaudoja, ūkio darbams yra privalumų.
• Net policija naudoja daug pikapų ir dažnai pamatydavom federalinės policijos pikapą su kokiais trimis kaukėtais federalais stovinčiais pikapo gale su automatais ir neperšaunamom liemenėm. Menki juokai, visai kaip filmuose. Tiesa, tokių dažniau matėme valstijose, kur narkotikų gaujų aktyvumas didesnis. Dažnai tokie federalų pikapai važiuoja ne po vieną, o po du-tris.
• Kaktusų daug ir jie visokie – dideli, maži, ilgi, trumpi, platūs, su daug atšakų ar vienu stiebu. Įdomiausia, kai juos matai ne dykumoje, o tarp suvešėjusių medžių lietingu sezonu.
• Vanduo iš čiaupo negeriamas, o įdomiausia, kad jo negeria ir vietiniai. Yra gana gerai išvystyta geriamo vandens sistema – arba kur nors netoliese yra filtruoto vandens parduotuvė, kur pigiai pripila tavo iš namų atsineštą 20 litrų bambalį, arba reguliariai tau jį pristato į namus. Visai kaip dujų balionus Lietuvoje.
• Daug kur pakelėje vandenį ir sultis pardavinėja ne buteliukuose, o plastikiniuose užrištuose maišeliuose.
• Kai keliai turi platų kelkraštį, tai meksikiečiai jį suvokia, kaip papildomą juostą ir lėčiau važiuojantis transportas kelkraštį naudoja kaip pirmą juostą, o greičiau važiuojantis vienintelę juostą naudoja lenkimui.
• Prie gyvenviečių dažnai būna prekeivių ant dviračių su priekabomis ar tiesiog stumiančių karučius su gėrybėmis. Ryte jie atvažiuoja į paklausią vietą palei kelią ir ten parduoda maistą, vaisius ar dar ką pravažiuojantiems vairuotojams. Mums blogiausia tai, kad jie važiuodami užima visą kelkraščio plotį ir turime juos lenkti išlįsdami į kelią, o aplink gyvenvietes eismas intensyviausias.
• Nepaisant gana laisvai interpretuojaų kelių eismo taisyklių, dauguma vairuotojų mus lenkdavo atsargiai ir, jei reikėdavo, sulėtindavo iki mūsų greičio, kol lenkti būdavo saugu. Dažniausiai Meksikoje jautėmės saugiau nei Lietuvos plente.
• Mokamuose greitkeliuose dviračiams važiuoti draudžiama ir yra tai nurodantys ženklai, bet nei policija, nei mokėjimo būdelių darbuotojai mums nieko nesakydavo, tik pamojuodavo. Turbūt visi supranta, kad tokiais keliais dviračiu važiuoti saugiau. Pirmą ir vienintelį kartą, kai darbuotojas atsiprašinėdamas mus išvarė nuo mokamo greitkelio buvo tik pačiuose Meksikos pietuose.
• Populiariausi automobiliai – senasis VW Beetle modelis ir Nissan Tsuru (buvo žinomas kaip Nissan Sunny Lietuvoje). Meksikoje praktiškai visi taksi yra Nissan Tsuru.
• Tarpmiestiniai autobusai yra labai modernūs ir patogūs.
• Vairuotojai pamatę mus kelyje daug džiaugsmingai pypsena ir mojuoja arba rodo V ženklą pirštais.
• Dauguma meksikietiškų patiekalų sukasi aplink tortilją – tortilja su tam tikrais ingridientais, storesnė tortilja, apkepta tortilja aliejuje, užkepta tortilja ir t.t. Iš šio sąrašo greitosiomis suskaičiavau, kad ragavom bent 13 patiekalų variantų.
• Meksikoje neradom normalių skanių bandelių. Yra bandelinės ir kepinių skyriai didesnėse parduotuvėse, bet realiai ten parduoda saldžią bulką įvairiomis formomis. Kartais dar būna užtepta sviesto ir pabarstyta cukrumi.
• Smulkaus verslo kiekis yra įspūdingas – atrodo, kad kiekvienas kuom nors verčiasi ir ką nors parduoda. Pakelėse pilna namukų-parduotuvių su kelių sausainių ir čipsų pakelių asortimentu. Kartais turi ir šaldytuvą su kola, kartais tiesiog šaltkrepšį. Kartais šeimininkas turi ir pečiuką, kur kepa tortiljas ir gali pasiūlyti šio to užkąsti. Tas pats galioja automobilių plovykloms – atrodo, kad verslui pradėti užtenka kibiro su vandeniu ir šepečio. Apie cheminių putų nutekėjimą ar higienos pasus pakelių užkandinėms nejuokaukit.
• Visos mažos parduotuvės ir užkandinės neturi surašytų kainų. Dauguma miestelių turi tik mažas parduotuves, kas reiškia, kad vietiniai visada apsipirkinėja nežinodami produktų kainų, nebent klausia atskirai kiekvienos prekės. Tiesiog apsiperki ar pavalgai, paklausi, kiek kainuoja, ir susimoki.
• Nepaisant to, beveik niekada niekas nebandė apsukti su kainomis. Kai palyginame kainas perkant aklai su užrašytomis didesnėse parduotuvėse ar kai kuriose vietiniams skirtose valgyklose, kur kainos užklijuotos ant sienos, viskas sutampa.
• Meksikiečiai gatvėje mus užkalbina rečiau nei amerikiečiai JAV. Gali pagalvoti, kad meksikiečiai labai kuklūs žmonės. Galbūt mato, kad mes balti ir spėja, kad nekalbėsime ispaniškai, o gal jiems tiesiog dzin.
• Fejerverkai, tiksliau dūminės bombos ir petardos, miesteliuose sprogdinami labai dažnai ir bet kuriuo paros metu. Tai istoriškai susiję su religiniais reikalais ir dažniausiai jie sprogdinami prie bažnyčių, bet, panašu, kad žmonės tiek priprato, kad dabar yra įprasta ir normalu tiesiog susprogdinti kokias tris bombioškes prie bažnyčios antrą nakties einant namo.
• Daug kur kaimo užkandinėse ir tualetuose yra bačka su kraneliu rankoms nusiplauti, o vietoj muilo – indelis su skalbimo milteliais. Nežinau, ar skalbimo milteliai turi antibakterinių savybių, be to, visada tie milteliai inde būna šlapi nuo anksčiau juos naudojusių žmonių rankų.
• Iš Meksikos 127 milijonų gyventojų net 15 milijonų yra čiabuviai, kas labai pasijuto šalies pietuose, kur jų koncentracija didžiausia. Majų ir actekų palikuonys neišnyko ir jų daug.
• Apskritai Meksika pakankamai išsivysčiusi ir civilizuota šalis – daugumoje kaimų yra viešbutukai su internetu, o miestuose gyvenimas dauguma atžvilgių toks pats, kaip ir daugumoje kitų pasaulio miestų.
Tikiuosi, šis sąrašas kažkiek padėjo įsivaizduoti, ką matydavome kasdien. Žiūrėsim, kokių naujų įdomybių pasiūlys Gvatemala.
Parašykite komentarą