Kirgizija dviračiu

Dėl pandemijos pusantrų metų su Toma niekur nekeliavome dviračiais. Atsiradus prieinamiems skiepams ir daliai pasaulio atsidarius sąlyginai paprastam keliavimui, pradėjo kirbėti mintis, kad laikas dviračiais pasivažinėti po kalnus. Turim sąrašą vietų, kur norime pakeliauti dviračiais per įprastas 2-3 savaičių atostogas ir šįkart pasirinkom Kirgiziją, į kurią skiepyti lietuviai įleidžiami be apribojimų.

Žmonės, plačiai keliavę dviračiais, įvardija Kirgiziją kaip vieną įspūdingiausių šalių, tad ir mūsų lūkesčiai buvo aukšti. Vis dėl to jau per pirmas dienas jie buvo viršyti – Kirgizija mums buvo įspūdingiausios koncentruotos kelios savaitės dviračiu. Vietomis buvo labai sunku, bet visada labai labai gražu. Buvau nusibraižęs keletą maršruto alternatyvų, nes nebuvau tikras, kaip mums seksis, kokie bus orai ir kokiu greičiu judėsime. Galų gale iš esmės pravažiavome visą maršrutą, aprašytą bikepacking.com prieš keletą metų su nedidelėmis improvizacijomis. Detalų mūsų maršrutą galite rasti įrašo apačioje.

Jau kelionės pradžioje sutikome kitų dviratininkų – bikepacking.com komentarų skiltyje pamatėme, kad kiti keliautojai atskrenda į Biškeką tą pačią dieną kaip mes ir susiorganizavome transportą iš Biškeko į Kyzyl-Suu kartu su amerikiečių pora. Nors visiems trūko miego po skrydžio, kažkiek pasikalbėjome autobusiuke per tas šešias valandas pervažiavimo. Tarp jų ir mūsų dviračių buvo akivaizdus skirtumas ypač padangų plotyje ir tik patvirtino tai, ką žinojome, – šiame maršrute su mūsų dviračiais bus mažai komforto 🙂 Atvykę į Kyzyl-Suu, padedami vairuotojo, susiradome vietinius svečių namus ir beapžiūrint kambarius išlindo trys vyrukai iš Latvijos, kurie pradėjo šaukti „braliukai!”, nes iš šeimininko sužinojo, kad mes iš Lietuvos 🙂 Jie irgi planavo startuoti panašiu maršrutu kitą rytą, tai netikėtai buvome jau septyni dviratininkai, kurie kitą dieną startuosim tuo pačiu keliu į kalnus.

Mūsų ir amerikiečių dviračiai. Pagal pandagų plotį matosi, kad mes tą patį maršrutą važiuosime žymiai mažiau komfortiškai.

Visgi kartu iš esmės nepavažiavome – amerikiečiai turėjo mažai laiko ir startavo labai anksti ryte ir visą maršrutą pervažiavo dideliu tempu per 12 dienų. Mes startavome šiek tiek anksčiau už latvius, bet 18 kilometre kylant į kalną nulaužiau savo galinių bėgių permetėjo auselę ir manėme, kad mūsų dviračių kelionė baigta. Auselė yra dažnai unikali kiekvienam gamintojui ar net dviračių modeliui tad paprastai ją reikia užsakinėti ir siųstis iš užsienio. Anksčiau turėdavau atsargines tiek man, tiek Tomai (esu keitęs nulaužtą Tomos auselę Gvatemaloje), bet šiam dviračiui patingėjau nusipirkti atsarginę, kažkiek patikėjęs parduotuvės darbuotoju, kad „jis niekada nėra matęs nulaužtos būtent tokios konstrukcijos auselės”. Svarsčiau įvairius įmanomus remontus, įskaitant pasidaryti vienos pavaros dviratį ir bandyti važiuoti tik su viena pavara, bet viskas atrodė gana beviltiška ir labai pavojinga rimtuose kalnuose, kur 5 dienas esi be ryšio ir maisto pasipildymo galimybių. Nusprendėme, kad reikia kažkaip grįžti iki asfaltuoto kelio, susirasti transportą į didesnį miestelį, kur išsinuomosim kuprines ir vietoj dviračių kelionės eisim į žygius po kalnus pėsčiomis. Reikia išspausti viską, kas įmanoma tokiomis aplinkybėmis. Po kelių valandų riedėjimo nuo kalno, sutranzuotos Audi 100 iki asfalto ir sutranzuoto autobusiuko, buvome savo starto taške – Kyzyl-Suu miestelyje. Autobusiuko vairuotojas sakė, kad paveš mus iki dviračių mechaniko turguje, nors mes vilčių neturėjome. Įsivaizduokit – esam kažkokiam kioske turguje, kur mechanikas pirmą kartą mato tokios konstrukcijos dviratį (turėjau jam parodyti, kaip išsiima mano ratas) ir po geros valandos pritaikius visiškai kitokį kinietišką galinį bėgių permetėją, kuris niekaip nesuderinamas su mano dviračiu, aš turėjau penkias veikiančias pavaras gale! Čia buvo toks hack’as mechaniko ir mano jungtinių pajėgų, kad net sunku apsakyti. Tiesa, veikė tik penkios pavaros viduryje, kas reiškė, kad netekau dviejų lengviausių pavarų, kas apsunkino mynimą į įkalnes. Taip pat viskas atrodė labai nepatikimai, bet nusprendėme, kad bandysime važiuoti bent pirmą penkių dienų atkarpą, o po to žiūrėsim pagal situaciją. Kitą rytą pradėjome savo kelionę iš naujo. Kaip suprantate, remontas atlaikė visą kelionę, nors kelis kartus vos nesulaužiau savo naujojo permetėjo ir reguliariai turėjau suveržti kelis varžtelius, kurie vis atsipurtydavo 🙂

Transporto sulūžusiam dviračiui belaukiant prie vietinės trobos.
O čia ir trobos šeimininkas, pasikalbėjome, kol sulaukėme automobilio.
Neužmušama Audi 100 privežė mane iki asfalto. Gal net iš Lietuvos, kas ten žino.

Kaip džiaugėmės, kad pavyko susiremontuoti dviratį ir išvažiuoti į šią kelionę! Jau nuo pirmos dienos vaizdai buvo neapsakomi. Kilome vis aukštyn ir aukštyn, keliukas ėjo per Džuku upės slėnį, tai platesnis, tai siauresnis. Jau pamatėme ir pirmas jurtas, žirgų ir kitų gyvulių bandas. Popiet galiausiai privažiavome vietą, kur slėnis kaip ir užsidaro ir kelias šauna į viršų, link Džuku perėjos, kuri yra maždaug 3700 metrų aukštyje. Paskutinius 5-10 km jau praktiškai tik stūmėmės dviračius. Nors šiek tiek nerimavome, kad per greitai nesukiltume per aukštai, bet labai džiaugėmės pagaliau pradėję savo kelionę ir pamažu pamažu pirmąją naktį pasiekėme 3400m aukštį. Užmatę dailią vietą palapinei nusprendėme, kad tai bus puikus taškas rytojaus perėjos šturmui. Kitą rytą kėlėmės su saule, tačiau, kol išsikrapšteme, užtrukome bene 3 valandas. Taip jau būna, kol dar neaišku, kurioje terboje laikai kokius daiktus ir kaip čia greičiausia viską pritvirtinti prie dviračio. Vėliau kelionėje jau susiruošdavom per 2 valandas.

Pirmi pietūs.
Pirma nebeminama įkalnė.
Pirma stovyklavietė.

Iki Džuku perėjos viršaus antrą dieną buvo likę vos keli kilometrai, tačiau takelis buvo užvirtęs akmenimis, status, o ir aukštis darė savo ir vis stodavom pailsėti kas keletą žingsnių. Pirmoji perėja pareikalavo tikrai daug jėgų, kai reikėjo stumti/kelti dviratį per poros kumščių dydžio akmenis. Negana to, Tomai nepasisekė ir ją stovinčią štačiame šlaite nuvertė asilas (toks gyvulys, ne žmogus), kuris leidosi žemyn kartu su didele avių banda ir bandė prasilenkti su mumis siaurame kalnų keliuke. Man tuo tarpu reikėjo prasilenkti su užsilikusiu baugščiu žirgu, bijojau gauti į dantis iš kanopos. Kita vertus, buvom atlyginti pasakiškais vaizdais. Žinojome, kad užkilus į perėją laukia mynimas 3800m aukščio plynaukštėje. Gerai, kad oras bent iš pradžių buvo visai geras. Nors iki kitos – Arabel – perėjos buvo gal tik 30km, tačiau važiavome labai lėtai, kadangi kelio praktiškai kaip ir nebuvo – tiesiog pagal GPS kryptį važiuoji per pažliugusią pievą, žolių kupstus ir visur čiurlenančius upelius. Vakarop, vis dar nepasiekus antrosios perėjos, pradėjo lyti, o vėliau ir snigti. Porą valandų teko iškęsti didelį vėją ir krušą į veidą, kai esi plynaukštėje ir nėra jokios galimybės užuovėjai – nebent gultis ant žemės. Kadangi žinojome, kad netrukus nusileisime, tai tiesiog judėjome pirmyn, bet nusileidime rankų pirštai jau buvo gerokai sušalę, o padangos sunkiai sukosi dėl dviračius aplipusio purvo. Bet šiaip tai, tai buvo vienintelė diena, kai oras buvo tikrai blogas. Likusią kelionės dalį jei ir palydavo dienomis, tai nedaug, o stipresnis lietus būdavo nebent naktimis. Taip pat buvome suplanavę laiko atsargai, jei užsnigtų ir reiktų laukti, kol nutirps sniegas, bet to neprireikė. Nors prasilenkėme su dviratininku, kuriam būtent taip ir nutiko prieš savaitę.

Prasilenkiam su avių banda, kurios gerai iliustruoja statumą. Po 5 min keliais metrais aukščiau atėjo asilas ir nuvertė Tomą.
Važiuojam dviračiais, vadinasi 🙂
Plynaukštėje. Atvažiavom/atėjom iš to juodo tarpo, žolėje įsižiūrėjus matosi mano vėžė.
Rimčiausias upės kirtimas.
Galvojom, kad kirtę upę pabėgom ir nuo lietaus. Deja.

Šiek tiek pasileidę, prisijungėme prie kitų pavytų dviejų dviratininkų ir per lietų/šlapdribą pasistatėme palapinę 3500 metrų aukštyje. Labai džiaugėmės, kad kitą rytą išlindo saulė ir galėjome viską išsidžiovinti. Per visą kelionę daug naktų praleidome 3000 metrų ir didesniame aukštyje, tai naktys būdavo šaltos ir rytais būdavo labai malonu sulaukti saulutės, kuri nutirpdydavo šerkšną nuo palapinės ir dviračių, taip pat paskatindavo mus galų gale išlįsti iš sąlyginai šiltos palapinės (viduje paryčiais būdavo apie nulį laipsnių, bet miegmaišyje su daug rūbų visai šilta). Džiaugėmės, kad niekur neskubam ir dažnai turim gerą orą ir todėl galim sulaukti pirmų saulės spindulių.

Iš ryto geriau pasimatė, kokioje gražioje vietoje įsikūrėme.
Buvo šalta naktis ir rytas.

Pervažiavę antrąją perėją atsidūrėme nuostabaus grožio Burkhan slėnyje. Juo leidomės ateinančias porą dienų. Leidomės lėtai, nes vis stodavome daryti nuotraukų arba šiaip grožėtis vaizdais ir jausmu, būti tokioje vietoje su dviračiais. Pakeliui sutikdavome vos vieną kitą piemenį ant žirgo. Džiaugėmės, kad šiek tiek suprantame rusiškai, tai galėdavome su jais persimesti vienu kitu žodžiu. Kirgizai svetingi ir draugiški, dažnai mus užkalbindavo. Išgirdę, kad mes iš Lietuvos, apsidžiaugdavo, kad čiagi „pribaltika”, vienoj sąjungoj buvom ir nemažai jų lankėsi Lietuvoje – arba tarnavo armijoje, arba pirko naudotus automobilius vėlesniais laikais. Vaikai kalnuose ir kaimuose šaukdavo „hello” ir laikydavo ištiesę rankas sumušti penkis, kai mes pravažiuodavome. Viename slėnyje vėliau buvo juokinga situacija, kai už gero šimto metrų keli vaikai jau laukė mūsų ištiesę rankas, bet mes iš pradžių nutarėme, kad karšta ir reikia nusirengti, tada atsargiai kirtome mus skiriantį upelį, tada nutarėme, kad čia paskutinis šansas vandeniui ir nutarėme pasifiltruoti vandens. Visa tai truko geras 10 minučių ir per tą laiką vaikai kantriai laukė ištiesę rankas, po to pabodo, atsisėdo ant žvyro pailsėti, bet iškart pašoko ir ištiesė rankas vėl vos tik mums pradėjus artėti 🙂

Smagiai leidžiuosi.
Burkhan slėnis.
Džiaugiuosi atgaivinęs kojas kertant upę.

Po penkių dienų buvimo praktiškai be civilizacijos, atmynėme į Naryn miestą, kuriame buvome nusprendę pasidaryti laisvą dieną ir iš naujo įvertinti ‘meistriškai’ sutvarkyto dviračio galimybes įveikti tolimesnį maršrutą. Kadangi po pirmų dienų buvome apžavėti Kirgizijos grožio, o per laisvą dieną patikrinau dviračius ir suveržiau visus atsipalaidavusius varžtelius, tai nusprendėme rizikuoti ir važiuoti toliau. Išvažiavus iš miesto kurį laiką važiavome gana nuobodžiais (kaip Kirgizijai) keliais – iš pradžių leidomės vos pastebimu 1% nuolydžio žvyrkeliu, po to taip pat lėtai kilome plentu. Gerai, kad bent automobilių pravažiuodavo vos vienas kitas, o šonuose visada stūgsojo kalnų grandinės snieguotomis viršūnėmis.

Nuobodus kelias Kirgizijos standartais.

Bendrai paėmus maršrutas ėjo 1500-3800 metrų aukštyje, bet didžioji dalis jo buvo daugiau nei 2500 metrų aukštyje. Paprastai važiuodavome arba kalnų slėniu į viršų, arba kalnų slėniu žemyn su kalnų perėjomis tarp jų. Įprastas ritmas būdavo, kad per dieną-dvi sukyli vieną kitą tūkstantį metrų, pavažiuoji plynaukštėje arba iškart kerti perėją, tada nusileidi ir kartoji iš pradžių. Bet čia ir baigiasi monotonija – visi slėniai, plynaukštės ir perėjos buvo labai skirtingos. Nuo visai normalių žvyrkelių iki tarkų, nuo dvivėžių keliukų iki važiavimo per žole arba kemsynais be jokio kelio tiesiog pagal kryptį. Kai kuriuose slėniuose per dieną kirsdavome po keliolika upių. Vienuose slėniuose buvo labai žalia, kitur nustebino raudoni kanjonai, dar kitur aukštumų peizažas buvo labai akmenuotas.

Vietos palapinei yra.
Pasaulio gale. Visai šalia matosi kalnai, kurie yra 1500 metrų žemiau mūsų. Netrukus ten nusileisime.
Skirtingi peizažai.

Po poros dienų ir poros nuostabaus grožio 3300 metrų perėjų nusileidome į Baetov miestelį, kuris vienas iš didesnių šiame maršrute. Tačiau jame neapsistojome ir šiaip jis nebūtų padaręs jokio įspūdžio, jei ne vietinių pacaniukų trijulė, kuri sustojo su savo Lexusu prie mūsų ir labai primygtinai prašė paskolinti dviračius kaime vykstančioms dviračių lenktynėms. Pasirodo tą dieną buvo Kirgizijos nepriklausomybės diena ir pirmą kartą buvo organizuojamos 2 kilometrų dviračių varžybos. Šiaip ne taip atsisakę dalyvauti šitoje avantiūroje vis tik po to pakeliui matėme tų varžybų pradžią – vos saujelė kaimo vyrukų varžėsi su ne pirmos jaunystės dviračiais. Kaip ir supratom, kodėl Lexuso vyrukai norėjo pasiskolinti mūsų dviračius ir pasirodyti prieš visą kaimą.

Už Baetovo mūsų laukė kalnų perėja vedanti link Song-Kul kalnų ežero. Viena iš įspūdingesnių perėjų – iš pradžių gana lėtai kyli didžiulių uolų įrėmintu kanjonu, kol galiausiai privažiuoji ‘sieną’ ir joje išvedžiotą serpantinų takelį. Vietinis su sukvežimiu labai siūlė pavežėti savo priekaboje katu su avimis, nes sunkiai galėjo patikėti, kad mes patys savo kojomis užminsim į viršų. Tačiau mes įmynėme gana lengvai ir džiugiai – nors virš galvų ir kabojo grėsmingi debesys, bet prognozuotas lietus taip ir neprasidėjo (matyt, viskas jau buvę išliję praeitą naktį, kai išties pylė rimtai ir nedavė normaliai pamiegoti) ir mes tiesiog po truputį judėjome į priekį ir džiaugėmės vis atsiveriančiais vaizdais.

Įveikta serpantinų siena.

Užmynus į viršų ir vos šiek tiek pasileidus jau pradėjome matyti 3000 metrų aukštyje esantį ir vietinių labai mėgstamą Song-Kul ežerą. Dieną prieš orų prognozės rodė, kad prie ežero visą laiką lis ir bus debesuota, tai kai mums pakilus danguje nebuvo nei vieno debesėlio, sunkiai galėjome patikėti, kad mums taip pasisekė ir galim matyti visą slėnį, ežerą ir kalnus. Labai laimingi tą vakarą nakvojome jurtų stovyklavietėje – gavome sočią vakarienę, anglimis šildomą jurtą ir nostabius vaizdus 360 laipsnių aplinkui.

Nakvosim šiltai.

Nuo ežero pievų keliukais toliau mynėme link kitos kalnų perėjos. Aiškių kelio pėdsakų dažnai nebuvo, bet tiesiog tolumoje kalnuose nusižiūri vietą, kur maždaug galėtų būti perėja ir link ten važiuoji. Tijibel perėja buvo viena iš statesnių nusileidimo pusėje. Ir nors toje vietoje yra oficialus, buldozerių prižiūrimas kelias, tačiau jis gana akmenuotas ir leistis dviračiu gana sudėtinga. Gerai, kad sutikom angliškai kalbantį piemenį, kuris mums parekomendavo leistis gretimu, vietinių tiesiog pievoje pravažinėtu keliuku. Kirgizijoje labai dažnai šalia oficialaus žvyrkelio gali rasti tokius gretutinius kelius, kurie dažniausiai būna lygesni ir malonesni mūsų dviračių padangoms.

Kalno apačioje pasiekę didesnį kelią pakliuvome į turbūt blogiausią kelio atkarpą kelionėje – platų asfaltavimui ruošiamą žvyrkelį, kuriame zujo galybė kelininkų sunkvežimių, kurie sukeldavo milžiniškus dulkių debesius. Labai džiaugėmės, kad tą vakarą buvome nusprendę apsistoti svečių namuose, kad galėtume pasinaudoti dušu ir kitais civilizacijos privalumais prieš paskutinę keturių-penkių dienų atkarpą atokiuose kalnuose. Mūsų veidai buvo praktiškai juodi nuo dulkių.

Tuoj būsiu dulkių debesyje.

Pailsėję pradėjome lėtą kilimą į Karakol upės slėnį. Nors Google žemėlapiuose atrodė, kad važiuosime gana dideliu keliu, tačiau jau nuo pradžių patekome į gražų upės kanjoną, su kalnais iš abiejų pusių. Važiavome lėtai, gėrėdamiesi vaizdais ir važiavimu. Nors Karakol slėnis šioje vietoje pasirodė gana tankiai apstatytas jurtomis (t.y. jos buvo kas keletą, o ne kelioliką kilometrų), tačiau vis tiek jautėmės atitolę nuo civilizacijos. Kuo aukščiau kilome tuo gražesni vaizdai buvo, kol galiausiai slėnis susiaurėjo iki tokio jaukaus pločio, kur lyg ir dar visai platus, kad jaustum didybę, bet jau gana siauras, kad tie rėminantys kalnai atrodytų visai šalia. Slėnio pabaigoje mūsų laukė 3400 metrų aukščio Karakol perėja. Kadangi turėjome pakankmai laiko, kad nereikėtų skubėti ir važiuoti daug kilometrų, galėjome gana anksti sustoti likus keliems kilometrams iki perėjos ir pasidžiaugti ramiu vakaru nuostabaus vaizdo apsuptyje. Ryte gana greitai sukilome likusius 300 vertikalių metrų ir pasileidome link paskutinės, mus turbūt labiausiai gąsdinusios, Kegety perėjos pradžios.

Karakol slėnis.
Kamštis.

Kegety perėja garsėja savo sudėtingumu, kadangi ten kažkada buvę serpantinai nuslinko su nuolat pasikartojančiomis akmenų nuošliaužomis. Plius, visur kur tik skaitėme kieno nors atsiliepimus apie šią perėją, atrodė, kad visiems joje lijo, snigo ir buvo labai nemalonus oras. Dėl to mes nuo kelionės pradžios turėjome planą B, kaip apvažiuoti kalnus be šios perėjos. Bet paskutinę savaitę mums oras buvo pasakiškas – danguje nebūdavo nei vieno debesėlio ir vėjas pūsdavo tik vos vos. Dėl to privažiavę sankryžą, kurioje turėjome nuspręsti, ar sukti į perėją, ar apvažinėti kalnus per kitą pusę, nebeabejojome ir pasukome link perėjos.

Bevalgydami savo tradicinį pietų davinį – sūrį su apdžiūvusia duona – privažiavo pora dviratininkų, su kuriais buvome susitikę kelionės pradžioje prieš porą savaičių, pirmoje rimtesnėje perėjoje ir kartu stovyklavome tą šlapią ir šaltą naktį po bjauraus oro. Su jais ir pabaigėme kelionę praktiškai iki pat Biškeko. Labai smagu pasidalinti įspūdžiais ir patyrimais su bendraminčiais. Ir vėl, nors dar ir buvo gana anksti, tačiau nusprendėme neskubėti ir nakvoti dar neperlipus Kegety perėjos – maždaug 3300 metrų aukštyje. Šiek tiek nerimavome, kad bus labai šalta, nes vis tik rudenėja ir ankstesnė naktis pora šimtų metrų žemesniame aukštyje jau buvo viena iš šalčiausių kelionėje. Bet kol saulė neužlindo už kalno galėjome mėgautis ramiu vakaru.

Šitoje vietoje atskiro paminėjimo verta ir kirgizų klajoklių tradicija – nemažai piemenų vasara praleidžia jurtose judėdami su gyvulių bandomis, o žiemai susirenka jurtas ir nusileidžia į kaimus kartu su savo gyvuliais. Kadangi Kirgizijoje lankėmės vasaros pabaigoje, įveikinėdami šią paskutinę perėją Biškeko link patekome į tikrą didžiąją gyvulių migraciją su tūkstančiais avių, žirgų ir karvių genamų per kalnų perėjas žemiau. Dažnai patekdavome į gyvulių kamščius, kur turėdavome ilgai laukti geresnės progos juos pralenkti. Paliko įspūdį ir piemenų bei jų žirgų ištvermė, nes jie praleisdavo visą dieną nuo aušros iki sutemų judėdami kalnų keliais paskui savo bandas. Ne kartą pralenkėme bandą, kuri mus pavydavo ir pralenkdavo stovykloje po kelių valandų (jie nestodavo iki visiškų sutemų), o tada kitą rytą ją vėl aplenkdavome jau kitoje perėjos pusėje. Prie Kegety perejos stovykloje sutemus atėjo karvių banda ir, kaip ir mes, pasirinko tą vienintelį kažkiek lygesnį plotelį nakčiai, tai dalinomės savo stovykla su šnarpščiančių karvių banda. Kadangi jau turėjome panašią patirtį prieš savaitę, tai jautėmės gana saugiai ir nebijojome, kad užlips ant palapinės ar dviračių. Bet kartais nuo jų gerokai padvokdavo, o kai karvė įsitaisydavo netoli palapinės, tai galėdavai jausti ir sklindančią šilumą 🙂 Ryte atjojo piemenys (matyt, nakvojo kažkur kitur šiek tiek žemiau), susirinko karves ir nuginė jas toliau aukštyn į perėją, bet, atrodė, kad juos pralinksmino jų karvių bandos vaizdas tarp mūsų palapinių.

 

Paskutiniai 5 kilometrai iki Kegety perėjos buvo labai įspūdingi. Perėjos vaizdas iš mūsų sukilimo pusės atrodė kaip iš kitos planetos – žiūrint iš apačios atrodo kaip nuobirynų siena, priėjus arčiau pamatai, kad ten yra šokie tokie serpantinai, takeliai, kuriais turbūt įmanoma užsikabaroti iki viršaus. Pasitikėjimo nubyrėjusiais takeliais suteikė ir tai, kad per paskutinę parą jais pražygiavo tūkstančiai karvių, arklių ir avių. Tai jei jie nenuslysta, gal ir mums visai saugu ten? Nebuvo labai lengva, bet oras buvo pasakiškas, niekur neskubėjome, dėl to ir tas sunkumas nelabai jautėsi. Labai džiaugėmės, kad galime savo pakrautus dviračius gana lengvai pakelti. Tuomet ir persinešti juos per nuošliaužas nėra taip sunku ir jautiesi daug saugiau. Ne kartą kelionėje prisiminėme Špikio keliautojus, kurie mėgsta prisikrauti tiek turto, kad reiktų dviratį nešti į perėją per kelis reisus 🙂 Kita vertus, jie, kitaip nei aš, turbūt nešąla paryčiais palapinėje, nes turi daugiau rūbų. Kiekvienas suranda savo malonumą 😀 Pasiekus viršų pajutome, kad mūsų kelionė jau kaip ir baigėsi, liko tik apie 90 horizontalių kilometrų ir 3000 vertikalių metrų nusileidimu iki Biškeko. Puiki kulminacija šiai nuostabiai kelionei po Kirgizijos kalnus. Nusileidimas buvo labai gražus ir labai labai ilgas, na o paskutiniai 50 kilometrų į Biškeką jau tokie darbiniai žvyrkeliu palei kažkokį kanalą.

Kažkaip reiks perlipti į kitą pusę. Apačioje gerai įsižiūrėjus matosi mūsų bičiuliai austras ir vokietis, kurie iš stovyklos pajudėjo vėliau.
Perėja buvo įveikta jau ištobulintu stūmimo/nešimo būdu.
Keliavo ir tigrinė antis. Prieš akis – Kegety perėjos nusileidimas.

Kirgizija buvo ir rimčiausia mūsų kelionė, ir gražiausia, koncentruota neįtikėtinų vaizdų. Ši šalis turi neįtikėtiną reljefą ir dar liko daug nepamatytų kalnų perėjų, kurias galima aplankyti dviračiu, pėsčiomis ar 4×4 automobiliu. Taip pat buvo geras balansas gamtos vaizdų ir susitikimų bei pokalbių su žmonėmis, įskaitant ir kitus dviračių keliautojus. Labai visiems rekomenduojame, gal pasiseks ir mums dar kada čia sugrįžti.

Atsakymai į “Kirgizija dviračiu”: 4

  1. Algirdas Gurevičius avataras

    Be galo smagu buvo skaityti nuotykius ir žiūrėti nuotraukas 🙂 Fun fact – jūsų pirmojoje stovyklavietėje, būtent toje vietoje, nakvojo ir Špikis 😀 Na, o kad jau pasukote Špikio takais, tai tada siūlyčiau tęsti su Mongolija 🙂 Man asmeniškai – kita, vieną geriausių įspūdžių palikusių, šalių.

    1. Sirvydas avataras
      Sirvydas

      Gal kada nors :)) O stovyklavietė išties atrodo ta pati!

  2. Megan avataras
    Megan

    I was able to translate to English. Woohoo! So fun to read about your experience out there. 🙂

    1. Sirvydas avataras
      Sirvydas

      Glad to hear!

Komentuoti: Algirdas Gurevičius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *