Turistaujam mieste. Nochixtlan – Oaxaca

114-115 dienos

Naktį Nochixtlan miestelyje praklejoju su temperatūra. Termometro neturim, bet atrodė, kad buvo daug. Visą kitą dieną praguliu lovoje, nors jaučiuosi kur kas geriau nei naktį. Šiek tiek pikta, kad turėjom rekordinę dieną, nuvažiavom tikrai daug per kalnus ir Oaxaca (tariasi vahaka) jau buvo ranka pasiekiama – džiaugėmės, kad ten būsim jau kitą dieną, o dabar tiesiog guliu lovoje visą dieną ir laukiam, kol pasveiksiu. Džiaugiuosi, kad Toma puikiai viskuo pasirūpina: nueina į parduotuvę, partempia dešimt litrų vandens, paruošia pietums makaronų ant mūsų benzininės viryklės balkone. Vienam būtų kur kas sunkiau. Geras ženklas, kad apetitas nedingo, nors ir mažiau, bet valgyti noriu.

Vakarop jau jaučiuosi neblogai ir kitą rytą išminam į Oaxaca miestą – Oaxaca valstijos sostinę. Oaxaca valstijoje dažnai protestuotojai blokuoja kelius, bet panašu, kad šiuo metu viskas ramu. Tiesa, dviratininkus dažniausiai pro blokadas praleidžia ir dar pavaišina stipriais gėrimais. Ryte pravažiuojame tik pro blokadų priminimus – sudegusius (sudegintus?) autobusus ir vilkikų priekabas skersai kelio. Nežinau, ar blokada baigėsi neseniai ir nespėjo sutvarkyti laužo, ar valdžia specialiai netvarko, kad būtų pamoka vietiniams.

Likę blokados ženklai

Oaxaca pakankamai didelis miestas (apie 0,5 mln. gyventojų), kad į ją bandytume įvažiuoti mažesnio eismo gatvėmis. Viskas einasi neblogai, nors vienoje vietoje reikia pavažiuoti bėgiais, o vėliau pradardėti akmenuotu žvyrkeliu su balomis. Pagalvoju, kad čia Meksika su tokiomis prastomis gatvėmis visai netoli centro, o tada prisimenu Vilnių, kur kartais norėdamas išvengti eismo, į centrą su dviračiu važiuodavau analogiškomis Šnipiškių gatvėmis. Centrinėje aikštėje mus pasitinka Alex iš warmshowers ir palydi į savo namus, kur įsikuriame porai naktų, mat norime čia šiek tiek paturistauti.

Važiuojame bėgiais

Turistinis laisvadienis prasideda nuo kelionės autobusu į Monte Alban – neblogai išlikusį zapotekų civilizacijos miestą ant kalno. Ryte šiek tiek lynoja, bet kol nuvažiuojame, lietus apstoja ir vaikštant po griuvėsius visai netrukdo. Kaip tik aplink žemiau kalno kabantys tiršti debesys sustiprina ir taip įspūdingą senovinio miesto vaizdą.

Monte Alban – viena iš zapotekų civilizacijos sostinių

Įdomu, kad daugelyje senovės miestų dabartinėje Centrinėje Amerikoje buvo atkastos aikštės žaidimui su kamuoliu. Šio žaidimo variantą ir dabar kai kur žaidžia čiabuviai, todėl tai vienas seniausių tebežaidžiamų sportinių žaidimų pasaulyje.

Žaidimo su kamuoliu aikštė

Grįžę ir bevaikščiodami Oaxaca, netyčia užtinkame turgų su įvairių vietinių genčių prekystaliais. Dauguma pardavinėja įvairius rankų darbo papuošalus ir rūbus, kiti siūlo ragauti meskalį – stiprų gėrimą iš agavos. Tekila yra meskalio rūšis, tik konkrečiai iš tekilinės agavos ir stipriau reguliuojama valstybės, kai meskalis gali būti iš bet kurios iš daugelio agavos rūšių. Ragaujam, bet meskalis, kaip ir tekila, nėra mūsų mėgstamiausias gėrimas. Vakare dar ir Alex pavaišina trimis skirtingais meskaliais namie ir mane nustebina, kad meskalių skoniai labai skiriasi, priklausomai nuo agavos rūšies.

Ragauju meskalį pas Alex iš tradicinio indo

Apšilę po meskalio degustacijos, kartu su Alex einame į jo draugės fotografijos parodos viename bare uždaromąjį vakarą. Susirenka nedidelė draugų imigrantų kompanija – pora amerikiečių, ispanė, italas… Daugumai gal apie 40-50 metų ir pažįstami jau seniai. Pati fotografė yra iš San Francisko ir, kaip pati sako, tenai nebepritapo – technologijų kompanijos su savo jaunais darbuotojais visiškai pakeitė miestą. Tai ji tiesiog išnuomavo savo namą jaunimui ir persikraustė į Meksiką. Įdomi moteriškė, tiesiog pulsuoja energija ir atrodo bei elgiasi kaip tikra stereotipinė menininkė. Grįžtam namo jau po vidurnakčio. Ryte Alex su draugais važiuoja į trail bėgimą kalnuose, o mes tęsime kelionę dviračiais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *