40 diena
Šiandien buvome pasiryžę numinti 120 km iki nusižiūrėto kempingo, tad atsibudę ilgai nesivartėme, pavalgėme ir startavome. Po gaivių pirmų 37 km stojome antriems pusryčiams.
Sočiai pavalgę antrus pusryčius miestelio prieplaukoje pasukome į Septynių Velnių kelią. Kelias smagus, bet jau įkalnių statumas! Minu atsistojęs visa jėga ir tik žiūriu, kad atgal neriedėčiau. Vienos įkalnės pabaigoje pralinksmino kreida užrašyti žodžiai ant asfalto “Walking your bike is not cheating”. Nusileidimai savotiški – tik spėji pradėti mėgautis, žiūrėk, atsiranda stati įkalnė priekyje ir užguli pedalus įsibėgėjimui.
Leidžiantis nuo vieno iš kalniukų išgirstu dviračio kritimo garsą ir matau veidrodėlyje, kaip Toma voliojasi. Toks blogas jausmas, geriau jaučiausi, kai pats griuvau. Staigiai stabdau, apsisuku, guldau savo dviratį toliau vidury kelio, kad mašinos anksčiau pamatytų ir šaukiu Tomai, kad neskubėtų stotis. Kaip tik atvažiuoja mašina, mojuoju, kad sustotų. Pribėgu prie Tomos ir galvoju, kad lūžis tikrai bus. Atrodo nekaip, kelnės praplėštos, kelis kruvinas, nuo rankos varva kraujas, o, svarbiausia, skruostas obuolio didumo. Atsargiai nuimu šalmą, galvoje žaizdų nėra. Gal ir lūžių nebus, padedu atsistoti ir Toma gali paeiti, visai neblogai.
Pabandau Tomos dviratį, viskas veikia, tik vairą patiesinu. Toma pabando minti – gali. Padėkojam vairuotojui už pagalbą ir paleidžiam – jo pagalbos nuvežti Tomą iki artimiausio miestelio nereikės. Patys nuvažiuojam likusius 20 km iki kempingo prie miestelio ir nutariam šiandien ten ir apsistoti, nors dar tik pietūs. Geriau pailsėti ir pažiūrėti, kas bus su skruostu. Galbūt kitą dieną reikės važiuoti į kliniką miestelyje.
Kempinge prabėgus porai valandų skruostas dar atsileidžia, bet kraujosruva po akim padidėja ir dabar Toma turi normalų fanarą – akivaizdžiai vyras muša. Jei nesumažės ryte, reikės važiuoti į kliniką. Gerai, kad žaizdos užmigti netrukdo ir man berašant šias eilutes ji greitai nulūžta palapinėje, nors prieš tai hamake nusnaudė ir popiečio. Žiūrėsim, ką atneš rytas.
41 diena (rašo Toma)
Rytą po griuvimo atsibundu dar labiau, nei vakare užtinusia akimi. Akivaizdu, kad šiandien minti negalėsiu, nes nei lęšių galiu įsidėti, nei akiniai ant sutinusio veido laikosi. O ir savijauta nekokia. Norisi, kad būtų galima pasinaudoti CTRL+Z ir išvengti šios žioplos nelaimės. Sirvydas nerašė, bet virtau visai tiesioje kelio vietoje, besileisdama nuo kalno. Nusprūdo koja nuo pedalo, sumėtė dviratį ir plojausi į asfaltą. Be tašių gal būtų ne taip pasibaigę, bet pakrautas dviratis daug pavojingesnis praradus pusiausvyrą. Aišku, ir aš pati pasimečiau labiau, nei reikėtų. Džiaugiuosi, kad sugebėjau bent kažkiek pristabdyti.
Nusprendžiam, kad papusryčiavę važiuosim į kliniką, kad pažiūrėtų, ar vis tik visi kaulai sveiki. Niekada neturėjus fanaro, sunku įvertinti, koks tinimas yra normalus. Nuo kempingo iki klinikos apie 6 km, minti dviračio neišeina, pėsčiom kaip ir toloka, dėl to paklausinėjam beišsivažinėjančių po šventinio savaitgalio poilsiautojų ir randam geradarį, kuriam, nors ir į priešingą pusę, bet paveža. Mano akis jau tamsiai mėlyna – juoda, todėl užuojautos susilaukti gana lengva.
Gydytojas apžiūri, padaro tomografiją ir konstatuoja, kad niekas nelūžę ir akis sveika. Taigi, viso labo tik fanaras. Aišku, prognozė, kad akis mėlynuos/žaliuos/geltonuos ateinančius porą mėnesių, nelabai žavi, bet vis tik geriau, nei lūžęs kaulas. Sirvydas jau morališkai ruošiasi atsakinėti visiems, kad ne, jis manęs nemuša. Net gydytojas juokais prašė Sirvydo parodyt krumplius. Seselė pertvarsto mano apibraižytas galūnes ir keliaujam į miestą. Kai turi gydytojo diagnozę, kad visi kaulai sveiki, galima mažiau nerimauti. Susirandame žuvų turgų ir prisivalgome žuvies bei kalmarų. Šiaip ar taip esam prie vandenyno, tai reikia mėgautis gėrybėmis.
Privalgę ir apsiprekinę jau liūdnai svarstome, kaip reikės pėdinti atgal į kempingą, bet ir vėl pasitaiko geradaris. Iš tolo pamato mano akį ir klausia, kaip blogai atrodo mašina po avarijos. Deja, tenka prisipažinti, kad čia mano pačios žioplumas su dviračiu taip padarė. Pašnekam keletą minučių ir štai jau turim transportą į kempingą. Kol dukra prekinasi, draugiškas dėdė mus suvežioja. Kiekvieną kartą maloniai smagu viduje, kai supranti, kiek daug gerų žmonių.
Vakarop akis atrodo geriau – jau galiu pramerkti, dėl to planuojam ryte judėti toliau.
Parašykite komentarą