Nešam kudašių. Puertecitos – Guerrero Negro

83-86 dienos

Mūsų išvykimo rytas lietuvių namuose išaušta be galo ramus – vėjelio nei kvapo. Karšta ir drėgna. Kol susiruošiame išvažiuoti, aš jau visa šlapia nuo prakaito – varva srovele. O gi dar tik teka saulė! Manęs tai nenuteikia labai optimistiškai. Naktį nebuvo atgaivos, dėl to nesijaučiu pailsėjusi ar nusiteikusi įveikti dar vieną karštą dieną.

Važiuojant pirmus kilometrus matome kaip jūroje kyla saulė. Sirvydas tokį saulėtekį mato pirmą kartą. Gražu, bet manęs nedžiugina: kuo aukščiau saulė – tuo blogiau mums. Už keliolikos kilometrų privažiuojame Gigantų slėnį – slėnį su didžiuliais didžiuliais kaktusais. Grožimės jais nuo kelio, nors yra ir privatus slėnio gabalėlis su gražiausiais kaktusais. Mums važiuojant jis dar net nedirba, bet mes ir nemokamai gražuolių prisižiūrim iki soties. Kažkas nerealaus matyti tuos aukštus kaktusus – tikrai supranti, kad dviratis nuvežė į kažkokią keistą vietą. Susitariu su savim laikinai nesinervuoti dėl karščio ir pasidžiaugti šia vieta.

Gigantas!

Pravažiavus Gigantų slėnį vaizdas aplink ir vėl dykuminis – keli krūmeliai, keli mažesni kaktusai ir smėlis. Saulė jau aukštai, vėjo praktiškai nėra, dėl to baisiai karšta. Kai reikia įminti į kad ir nedidelį kalniuką, darosi neįmanoma. Sustoju paverkiu ir vėl važiuoju. Nes, o ką daryti. Pravažiuojančių mašinų suskaičiuojame gal 2 per valandą. Neatrodo, kad lengvai susitranzuotume ką nors.

Iki nakvynės vietos – Puertecitos miestelio – atminame jau gerokai įdienojus. Paskutiniai kilometrai siaubingai karšti, bet galvojam apie tai kaip tuoj tuoj atsigaivinsim vandeny. O vanduo įlankoje pasirodo ne tai, kad šiltas, o  net karštas ir lipant į vandenį net degina kojas. Geriau tik, kur giliau. Bet vis tiek visai nevėsina. Gerai, kad atsirado vėjelis, tai išlindus iš vandens pirmas tris sekundes truputį prapučia. Maudomės ir maudomės, nes tik taip įmanoma išbūti.

Palapa nakčiai ant jūros kranto

Puertecitos miestelyje namus turi praktiškai tik į pensiją išėję amerikiečiai (yra ir kažkiek kitų tautybių). Liepos mėnesį jie visi išvažiavę namo – čia per karšta. Dėl to visi namukai tušti, miestelis tylus ir tik mes ir dar viena kompanija leidžia dieną prie jūros po palapa. Pagrindinė miestelio atrakcija – natūralios karštos versmės. Pakrantės uolose yra keletas natūralių baseinėlių, kuriuose jos teliuškuoja. Šiaip jau jos yra deginančios, bet vandenynui kylant ir leidžiantis, kelis kartus per dieną galima nutaikyti laiką, kuomet karštos versmės susimaišo su jūros vandeniu ir galima mėgautis karštais baseinais vis pereinant iš vieno į kitą. Sulaukę vakaro ir mes išmėginam šią pramogą. Tiesa, truputį nusivėliname, jūra jau gerokai atsitraukusi  ir pasėdėti įmanoma tik viename baseiniuke. Man, tiesą pasakius, to karščio ir taip pakanka per visą dieną, tai labai ir neliūdžiu.

Sirvydas lepinasi natūraliomis karštomis versmėmis

Ar minėjau, kad baisiai karšta? Net pavėsyje įmanoma tik sėdėti ir nekrutėti. Į  vakarą dar ir vėjas pasikeičia, sustiprėja ir pasidaro karštas. Sirvydas tokį vadina pramoniniu fenu. Karštas ir stiprus – išdžiovintų bet ką per penkias sekundes. Taip be vėsios vietos turime prakentėti visą dieną. Ir dar naktį, nes temperatūra nukrenta tik gal iki kokių 32 laipsnių. Nebemalonu nei minti, nei leisti dieną prie jūros, nei miegoti naktį. Sumokėčiau daug už viešbučio kambarį su kondicionieriumi. Bet mes esame tokioj dykynėj, kur elektros yra tik 3 valandas per parą, taigi, akivaizdu, kad kondicionierių niekas nesivargino įrengti. Ryte po pramoninio feno pūtimo jaučiamės visiškai tragiškai – norisi bent gurkšnio šalto vandens (ne 30+ temperatūros) ir gaivaus oro. Suprantame, kad atstumo iki sekančios nakvynės vietos iki pietų neįveiksime, vadinasi dieną teks stoti vidury niekur ir statyti palapinę tarp kaktusynų. Ir tikėtis, kad vakare turėsim jėgų numinti likusius kilometrus. Bet jau žinom, kad dieną prasikankinus karštyje, vakare jėgų neatsiranda. Nusprendžiame nešdintis iš šitos dykynės. Bet iki artimiausio autobuso – apie 300 km… Ne taip paprasta panorėjus išsinešdinti. Teks tranzuoti.

Tranzuojam. Kam gi nepasidarytų gaila manęs vargšės taip sėdinčios? 🙂

Tranzuoti su dviračiais Bajoje reikalas irgi ne visai paprastas. Jau rašiau, kad per valandą pravažiuoja vos pora automobilių. Iš jų pickup’ų gal kas antras. Iš pickup’ų norinčių bent sustoti – dar kas antras. Šansai visai ne kažką. Prie viso nesmagumo dar reikia stovėti ant kepinančios saulės. Bet neturim kito varianto. Nuo ankstaus ryto stabdom automobilius ir prašomės pavežami. Ryte automobilių srautas didesnis, bet dauguma važiuoja tik iki gretimo kaktuso, kaip aš sakau, arba iki parduotuvės vandens. Na, bent jau sustoja tikrai didelė dalis pravažiuojančių mašinų. Pirmas valandas nosies nenukabinam, padeda, kad gerai užlindus už dviračio dar visai galima pasislėpti nuo saulės.

Po keleto valandų ant kelio, turim vieną pasiūlymą būti nuvežti, kur mums reikia, už 100 dolerių (vietiniai nepraleidžia progos nuplėšti iš turistų). Tiesa, sėdėti reikėtų kartu su dviračiais pickup’o priekaboje. Kokias 3 valandas, spiginant pietinei saulei. Svarstom ką daryti, kai prie mūsų prieina amerikietė Sally. Sako, girdėjau ieškot pagalbos – aš galiu jus pavežti iki artimiausio miestelio. Reikia tik susitalpinti į džipo bagažinę. Puiku, važiuojam!

Geroji amerikietė fėja Sally

Sally turbūt vienintelė dar neišvažiavusi vasarai iš Puertecitos amerikietė. Labai linksma ir energinga, į parduotuvę važiuoja su keturračiu rankoje laikydama didelį skėtį nuo saulės. Augusi Kalifornijoje, Bajoje tikisi ramiai leisti savo pensiją. Nuveža mus 70 km iki artimiausio miestelio. Čia mes liekame ir tikimės rasti ką nors, kas važiuotų dar toliau, per priekyje esančią 40 km žvyrkelio atkarpą. Visai patogiai įsitaisome prie parduotuvės pavėsyje – praktiškai visi automobiliai čia sustoja pailsėti ir nusipirkti ko nors prieš leisdamiesi toliau į pietus. Sėdime pavėsyje ir kalbiname kiekvieną sustojusį. Pietūs, dėl to automobilių labai nedaug. Vos vienas kitas per valandą. Ir visi arba pilni, arba važiuoja per arti. Nusprendžiame, kad jei iki penkių vakaro nieko nerasime, kurdinsimės nakčiai miestelyje. Kuris, beje, yra labai gražioje įlankoje, kas mums rūpėtų, jei nebūtų taip karšta. O kol kas vis dar laukiam, vietiniai sako popiet padaugėja sunkvežimių, gal jie mus pametės, kur reikia.

Pokaituko metas

Taip besnaudžiant ant suoliukų, prie parduotuvės sustoja grupelė amerikiečių. Sako, važiuoja žvejoti į pietus. Vežasi jachtą ir neatrodo labai pilni. Nors sako, kad ne, sorry, neturim vietos. Bet vienas iš jų sako, galit mėginti sukrauti dviračius į jachtą, jei išeis pritvirtinti. Mūsų ilgai įkalbinėti nereikia! Sukeliam daiktus į laivą ir ruošiamės smagiam dardėjimui jame per žvyrkelio atkarpą. Bet vis tik amerikiečiai pasispaudžia ir turim dvi vietas automobiliuose.

Dviračiai pakrauti, nešdinamės iš dykynės! Tikra gelbėjimo valtis!

Su Sirvydu sėdime atskirai. Maniškiame automobilyje – gana kultūringi vyrukai metuose, leidžia gerą roką, diskutuoja apie nūdienos problemas ir džiaugiasi atostogomis be žmonų ir vaikų. Sirvydo automobilyje vyrai nestabdo. Metalas, alus, tekila ir žolė liejasi laisvai. Gerai, kad bent jau vairuotojas susilaiko – geria tik alų ir nedaug. Taip linksmai riedam žvyrkeliu iki Coco’s Corner – maždaug vidury žvyrkelio gyvenančio neįgalaus aštuoniasdešimtmečio vyruko Coco. Mes jį žinom, nes planavom pas jį apsistoti, kadangi jis priima dviratininkus nakvynei. Amerikiečiai jį žino, nes pasirodo, kad Coco kadais buvo garsus lenktynininkas. Apskritai jį visi Bajoje žino, nes jis gyvena vidury dykumos be abiejų kojų ir visi pas Coco sustoja nusipirkti šalto alaus. Coco sako mūsų su Sirvydu laukęs jau porą dienų, nes matė mus minančius porą šimtų kilometrų anksčiau. Deja, šį kartą pas jį nakvynei neliekame, tik pasirašome jo svečių knygoje. Savo svečių knygose jis turi beveik 200 000 parašų! Toliau lekiame su amerikiečiais žvejais iki kol jie nusuka iš kelio, kuriuo mes toliau važiuosime į pietus. Atsisveikiname jau patamsiais, dėl to nakvynės pasiprašome šalia gyvenančios vietinės moteriškės kieme.

Aš su linksma kompanija vyrų 🙂

Pervažiavus per kalnus link vakarinės pakrantės pasidaro daug  vėsiau. Naktimis atvėsta iki dvidešimt kelių laipsnių – rojus! Net galvojam, o gal vis tik galim ir toliau važiuoti dviračiais. Toks apgaulingas palengvėjimo jausmas, atrodo, kaip čia dabar sėsi į tą autobusą, jei vat, vakare net visai megztuką išsitrauktum. Bet susirašome su priekyje esančiu dviratininku, sako, neapsigaukite, vos tik pasuksit nuo kranto ir vėl šutins kaip reikalas (karštumui apibūdinti naudoja necenzūrinius žodžius – necituosiu). Ilgai svarstom, ką daryti. Aš visai nebeturiu noro minti per kaitrą, Sirvydas irgi. Bet širdy kažkaip gaila sėsti į autobusą ir palikti dviračiu neiveiktą 700 km atkarpą. Atrodo dar ir tą, ir tą norisi aplankyti dviračiu. Vis tik nusprendžiame, kad kaitintis užteks, juk prieš kelionę susitarėme, kad pagrindinis kelionės tikslas yra džiaugsmas keliaujant. Sutarėm, kad jei bus neįdomi atkarpa, be jokios sąžinės graužaties sėsime į autobusą, traukinį, lėktuvą ar laivą. Kam kentėti, kai tą laiką gali praleisti džiaugdamasis ant dviračio kitur?  Dėl to per ateinančias dvi dienas vis dar su gaiviu vėjeliu nusigauname iki Guerrero Negro miestelio, kuriame jau stoja autobusai.  Nusiperkame autobuso bilietus (sako, autobusai labai patogūs, su kondicionieriumi, wi-fi ir visa kita) kitai dienai. Per porą savaičių įveikę pusę pusiasalio, kitą pusę pervažiuosime autobusu per 12 valandų.

Eilinis saulėtekis kelyje. Meksikos pakelėse (ir ne tik) labai daug šiukšlių. Čia priedo dar matote ir mašinų sąvartyną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *