61-64 dienos
Per paskutines keturias dienas įveikti 411 kilometrų buvo patys sunkiausi gyvenime. Bandom į tai pažvelgti pozityviai – tik neaišku, ar tai praplėtė mūsų galimybių ribas, ar išmokė daugiau taip nedaryti. Vakarais neturėjome laiko arba buvo per sunku užrašyti įspūdžius, tai apie visas keturias dienas rašau iš karto. Atrodo, išėjo ilgas įrašas, bet įspūdžių irgi buvo į valias.
Atsipenėję ir pasikultūrinę pas Vilių, išsiruošėme tęsti kelionę. Mums reikėjo iš Silicio slėnio išlįsti atgal prie vandenyno, kas reiškė nuo nulio pakilti į 800 metrų aukštį ir perkopti mus skiriančius kalnus, kuriuose dieną prieš su Vilium vaikščiojome. Slėnyje dieną žadėjo apie +35C, tad palikome Viliaus namus sekmadienį iš pat ryto. Tai buvo pats sunkiausias kilimas į kalną gyvenime – pasirodo, Kanados Rokiai ar Šveicarijos Alpės buvo grynas malonumas. Buvo taip statu, kad pirmą kartą kelionėje stūmiausi dviratį ne savanorišku pasirinkimu, o tiesiog nebegalėjau išsukti pedalų. Ir taip ne vienoje vietoje. Pridėkime dar tai, kad įdienojus kaip reikiant užkaito ir turime pačią sunkiausią kelionės dieną. Bent jau taip manėme tądien. Tiesa, tik atvažiavus į kempingą, kaimynai rusai motociklistai pavaišina alumi, o mes pirmą kartą maudomės Ramiajame vandenyne, tad dienos pabaiga tikrai nebloga.
Kitą dieną keliavome sau jau įprastu maršrutu palei vandenyną greitkeliu nr. 1. Deja, kelias poroje vietų uždarytas – vienoj vietoj sugriuvo tiltas, kitoje nuslinko milžiniška nuošliauža. Sutvarkymas užtruks bent metus. Kad apvažiuotume šias vietas, turėjome nusukti giliau į žemyną ir praleisti porą šimtų kilometrų pakrantės. Gaila, nes ši pakrantės atkarpa turėjo būti viena gražiausių. Kita vertus, buvo proga pravažiuoti Salinas slėniu, kuriame klesti Kalifornijos žemdirbystė. Tai buvo didelis skirtumas nuo to, ką pastoviai matome palei vandenyną.
Dar važiuojant palei vandenyną prasidėjo braškių laukai, kurie ėjo iki pat uolų pakrantėje – labai keista matyti iki pat vandens einančius braškių laukus, o ne vilas ar viešbučius. Tuose laukuose zujo dešimtys meksikiečių ir nurinkinėjo prisirpusias uogas. Poroje vietų sulėtinome greitį, tikėdamiesi, kad mums pasiūlys braškių, bet jie taip skubiai dirbo, kad keliaujantys dviratininkai buvo mažiausiai įdomūs. Toma neiškentusi stojo prie vieno iš laukų be darbininkų ir braškėmis pasirūpino pati. Smarkiai pagerino antrus pusryčius.
Įvažiuojant į Marina miestelį, palei dviračių taką krūmuose slėpėsi dešimtys ar net šimtai burundukų – ištisai bėgiojo per kelią ir krebždėjo krūmuose. Šiek tiek skyrėsi nuo anksčiau matytų, nes šitie buvo kažkokie stori. Vienas buvo mažiau guvus ir išlindo tiesiai Tomai po ratais – ta jį ir pervažiavo. Šauniai susitvarkė, nesupanikavo, suvaldė dviratį, tik išsigando. Burundukui irgi lyg gerai baigėsi, nes neliko gulėti ant kelio, o toliau nubėgo.
Miestelio Walmarte radome internetą, ir patikrinę paštą radome laišką iš Tyler (foto žurnalisto, kurį pirmą kartą sutikome prieš keletą savaičių), kuris iš San Francisko tęsė kelionę keliomis dienomis anksčiau nei mes. Rašė, kad slėnyje labai karšta ir jis su keliais sutiktais dviratininkais nusprendė verčiau šią atkarpą įveikti traukiniu. Pažiūrėjome orų prognozę ir išties, žada +41C. Stovint čia, netoli vandenyno norisi džemperio ir sunku patikėti. Mums traukinio laukti reiktų beveik parą, o ir šiaip, kas čia per traukiniai, gi ir Meksikoje bus karšta, negi dabar visą laiką važiuosime traukiniu. Papildomai nusipirkome galono (3,8 litro) vandens bambalį ir pasukome nuo vandenyno slėnio link.
Jau po pirmų 5 kilometrų nebeliko vandenyno rūko ir gaivos ir pastebimai pakarštėjo. Nepaisant to, likusi diena ėjosi neblogai – po pietų pūtė stiprus vėjas į nugarą, kuris tiek vėsino, tiek stūmė į priekį. Taip per dieną nuvažiavome 120 km – kažkaip ilgai važiuojasi, kai neturi dienos tikslo (kempingų nėra) ir žinai, kad nakvosi tiesiog bet kur, kai pavargsi ir sutems.
Apie šeštą pradėjome galvoti apie nakvynę. Visur vynuogynai ar kiti dirbami plotai, jei nedirbama, vis tiek privačios valdos ženklai. Pasiklausėme prie kelio vyro su pikapu, ar galėtume jo žemėje pasistatyti palapinę. Leido, pasiuntė mus kažkur į savo valdas prie išdžiūvusios upės. Ten numynus, žiūrim, kad yra arba neįeinami šabakštynai, arba reiktų statyti palapinę prie pat dulkino žvyrkelio. Įmanoma, bet, manom, kad galim rasti patraukliau. Juolab dar tik 6. Bandom toliau – privažiuojame vyninę, bet viskas uždaryta ir žmonių jau nėra. Tęsiam dieną ir šiek tiek išsukę iš kelio privažiuojame trobą. Žmonių nematyti, bet per tvorą galvas iškiša keli pikti šunys. Lojimas šeimininkų neprikviečia, gal dar dirba laukuose. Bandom belstis į kaimyninį namą – sėkmė! Duris atidaro vyrukas – aišku, galim pasistatyti palapinę kieme ir prisipilti vandens ar pasinaudoti tualetu. Jė!
Pasistatom palapinę, įsiruošiam guolį ir pasigaminam vakarienę. Kaip tik grįžta vyruko žmona ir jie atėję sako, kad gal norim į vidų, pasinaudoti dušu ar pavalgyti svetainėje, jie turi vyno iš kaimyninio vynuogyno, o žmona parsinešė salotų. Aišku, norim vietinio vyno! Užeinam, įsišnekam, prie savo lęšių gaunam salotų su vietiniais avokadais, žiauriai skanu. Jie sako, kad turi nenaudojamą svečių kambarį, ką mes ten savo palapinėje miegosim. Iš pradžių spyriojamės, nes palapinėje kilimėliai pripūsti, miegmaišiai išvynioti. Bet išgėrus vyno ir prašnekėjus iki sutemų nusileidžiam 🙂 Jie mūsų amžiaus ir sako, kad sunku rasti pabendrauti su savo amžiaus žmonėmis tarp šitų fermų. Mes iš karto papasakojam apie warmshowers ir dar ta pačią naktį jie prisiregistruoja. Kitiems dviratininkams bus lengviau šiame slėnyje. Patys dar dviratininkų Vilniuje nepriimame, bet jaučiamės šiek tiek darbo įdėję atsidėkojant šiai puikiai bendruomenei.
Kita diena turėjo būti karštesnė, nes kylant slėniu, nebelieka vėjo – jis pradeda pūsti per kalnų viršų, o ne slėnio papėde. Taip ir yra. Perpiet tampa nepakeliamai karšta, gerai, kad iki kempingo lieka tik 15 kilometrų. 15 kilometrų į kalną. Pačių sunkiausių kilometrų gyvenime, ankstesnis sunkumo rekordas išsilaikė tik dvi dienas. Labai statu, o pavėsyje +41C, kaip prognozė ir žadėjo. Ant saulės mano spidometro termometras karščiausiu metu rodė +55C. Tuos 15 km važiavome kokias dvi su puse valandos. Pavažiuoji porą kilometrų, ilsies pavėsyje 10 minučių ir taip iki kito pavėsio. Paskutinius porą kilometrų einame pėsčiomis – statu ir iškart perkaisti bandant minti. Nuvažiavus į kempingą prie ežero, pagulim pavėsyje, išsimaudom ežere, nueinam į dušą ir pasidaro geriau. Greit užmiegame ir nusistatome žadintuvą penktai ryto – daugiau ant tokio karščio nenorim užsirauti.
Atsikeliam šiek tiek po penkių, gana greitai susipakuojam ir, pasirodo, kad mums labai pasisekė, nes bepusryčiaujant toje vietoje, kur buvo mūsų palapinė, įsijungia automatiniai žolės purkštuvai. Beveik visi daiktai jau tašėse, tad sušlampa tik keli mažmožiai. Vakare neradome laisvos vietos pavėsyje, tad palapinę pastatėme pievoje pavėsyje, kur jau buvo keletas kitų palapinių, nors akivaizdu, kad ji neskirta palapinėms. Vienos iš palapinių jau nebuvo, nes britai dviratininkai startavo pusvalandžiu anksčiau, o kitos dvi buvo stovyklaujančio jaunimo, kurie parpė ir jiems nė motais vandens čiurkšlės garsas į palapinės šoną – išdžius per dieną.
Paskutinė diena slėnyje mažiau graži ir nors ir karšta, bet nebėra tokio stataus sukilimo, tad įveikiam ją tik šiek tiek pasikankinę. Pravažiuojam porą gražių miestelių, o San Luis Obispo paragaujam vietinio regione garsaus patiekalo – sumuštinio su jautienos tri tip mėsa, kurį rekomendavo žmonės, pas kuriuos apsistojome slėnyje. Tikrai skanu ir įdomu pabandyti kažką vietinio. Išlindus is slėnio ir pasiekus vandenyną, pasidaro taip gaivu, kad net norisi daugiau šilumos. Kempinge sutinkame Tyler su kompanionais dviratininkais – latve Livia iš Naujosios Zelandijos ir anglu Chris. Taip pat ten apsistoję ir pora kanadiečių, tai vakare turim tikrą šeimyninį stalą. Pasidalijame įspūdžiais – trijulė irgi turėjo neprastą apvažiavimą traukiniu – traukinys pervažoje nudaužė furos priekabą ir dėl to keturias valandas vėlavo. Jie dar išeina prie vandenyno, o mums jėgų užteko tik iki baseino kempinge. Žadam pailsėti ir rytoj neskubėti važiuoti, čia vėsu ir nėra reikalo keltis anksti.
Parašykite komentarą