116-120 dienos
Paturistavę Oaxaca mieste, šokam ant dviračių ir leidžiamės į kitą tarpinį tikslą – per keletą dienų nusileisti beveik iki vandenyno siauriausioje Meksikos vietoje, o tada susirasti autobusą, kuris nugabens mus vėl į kalnus jau Chiapas valstijoje. Galėtume greitai važiuoti palei pakrantę, bet ten karšta ir ne taip įdomu, kaip kalnuose. Autobusas ir vėl mums išloš laiko važiuoti ne greičiausiu maršrutu.
Būdami Oaxaca, išgirdome apie Hierve el Agua – mineralinių vandenų suformuotą uolą, kuri atrodo, kaip krioklys. Be to, yra natūralūs baseinai su gražiais kalnų vaizdais. Pažiūrėjome, kad iš mūsų maršruto reikia išsukti apie 30 kilometrų į vieną pusę, tad pasirodė priimtina. Pakeliui dar aplankėme plačiausią pasaulio medį, kurio kamieno perimetras apie 40 metrų, o medis 1 400 metų senumo.
Į priekį rinkomės važiuoti mokamu greitkeliu dėl platesnio kelkraščio, bet pirmą kartą per visą mūsų laiką Meksikoje, ties greitkelio mokėjimo būdelėmis mus išvarė, nes dviračiais jais važiuoti draudžiama. Beveik visą Meksiką pervažiavome ir visada ties būdelėmis pareigūnai mums tiesiog pamodavo arba net patraukdavo kelio kūgelius ties šlagbaumais, kad galėtume lengviau pravažiuoti. Jau galvojome, kad reikės apsisukti ir grįžti iki išvažiavimo iš greitkelio. Bet pareigūnas buvo labai malonus, daug kartų atsiprašinėjo, kad čia neleidžiama važiuoti dviračiu ir nurodė, kad galime nusileisti iš greitkelio vandens nutekėjimo lataku. Palydėjo lataku žemyn, o nusileidus netgi palaikė spygliuotą tvorą, kad galėtume persikelti dviračius. Toliau ėjo pėsčiųjų takeliai per laukus, kuriais nesunkiai nuvažiavome į gretimą miestelį, kur išlindome į nemokamą kelią. Negali skųstis.
Norint nusigauti į Hierve el Agua reikėjo pakilti į gana rimtą kalną ir po to šiek tiek nusileisti, o grįžti tuo pačiu keliu, kas reiškė kilimą į tą patį kalną dar kartą. Be to, paskutiniai 10 kilometrų ėjo žvyrkeliu. Kilti į kalną buvo nelengva, bet užtat matėme gražias kalnų panoramas. Nors kalnuose važiuojame jau seniai, bet tądien vaizdai man atrodė kitokie, geresni. Atrodė, kad aprėpiame didesnį vaizdą ir daugiau kalnų iki horizonto.
Nuvažiavus iki tikslo vaizdas buvo tikrai gražus, bet kadangi buvo šeštadienis, nuvylė minios žmonių baseinuose ir aplink. Čia amžina dilema gražiose vietose, kiekvienas savanaudiškai nori būti ten vienas. Visgi dažniausiai žmonių kiekis yra gera indikacija, ar tam tikra vieta iš tikrųjų išskirtinė. Jei yra tikrai gerai, bus ir lankytojų. Aišku, mes šiek tiek išlepę – Meksikoje niekur nėra iš tikrųjų daug turistų, kai pagalvoji apie Vakarų Europos žymias vietas su turistų masėmis.
Užtat labai geras sprendimas buvo čia likti stovyklauti, nes vakarop parkas užsidaro ir nebelieka nei vieno žmogaus. Pasistatėme palapinę su vienu geriausių vaizdų šioje kelionėje. Vakare ir naktį mus prižiūrėjo keletas laukinių šunų, kurie vis tikėjosi gauti maisto. Patys valgėme tik makaronus su sūriu ir jokios mėsos, tai jiems nepasisekė. Šunys šiaip jau buvo civilizuoti, nei karto nelojo, o pamatę, kad maisto neturim, tiesiog pasigrožėjo kalnų vaizdu nuo skardžio ir įsitaisė miegoti prie mūsų palapinės. Naktis buvo mažai debesuota, todėl gėrėjomės žvaigždėmis ir paukščių taku.
Iš ryto maloniai ir vėsiai išsimiegojome palapinėje ir neskubėjome keltis. Atsikėlus, nemaloni naujiena buvo ta, kad nebeveikė degiklio kuro pompa. Ryte nenorėjom gaišti laiko ir aiškintis, tai suvalgėme sumuštinių su riešutų sviestu vietoj mums įprastos avižų košės ir išvažiavome. Vakare ją išardžiau ir paaiškėjo, kad įtrūko ir nušoko tarpinė. Tam kartui pavyko sutaisyti ir dabar ji kažkiek veikia, bet gali reikti ieškoti naujos tarpinės ar visos pompos. Parašiau į gamintojo MSR garantinį aptarnavimą, žiūrėsim, ar jie tokie geri, kaip dauguma keliautojų sako. Labai nustebčiau, jei atsiųstų detalę kur nors Meksikoje ar Gvatemaloje. Ryte su mūsų menkais pusryčiais po poros valandų stojome antriems pusryčiams Mitla miestelyje. Lėtai bepusryčiaudami supratome, kad jau darosi karšta ir mes tingime šiandien minti toliau, tai iš pradžių juokais, o po to rimtai nusprendžiame nakčiai likti čia, nors nuvažiavome vos 25 kilometrus (per kalnus). Užtat turėjau laiko išardyti kuro pompą.
Per kitas dvi dienas susiėmėme ir įveikėme 214 kilometrų kalnais, bet kadangi kasdien nusileisdavome daugiau nei pakildavome, dienos nebuvo žiauriai sunkios, tik sunkios. Antra diena buvo rekordinė tiek mynimo laiku, tiek suminiu sukilimu – 2 500 metrų per dieną. Kalnai Oaxaca valstijoje išties gražūs ir labai žali lietingu sezonu. Iš kitų keliautojų pasakojimų buvome girdėję, kad važiuosime rudais sausais kalnais ir važiuojant buvo sunku patikėti tuo, ką matome. Bet atsidarius nuotraukas internete sausuoju sezonu skirtumas buvo milžiniškas – išties rudi ir sudžiūvę kalnai. Važiavimas lietingu sezonu turi savų niuansų – pirmą kartą su dviračiais patekome į rimtą tropinę liūtį. Paprastai audros prasidėdavo vakarop, kai mes jau būdavome įsitaisę viešbutyje, o kelis kartus, kai nakvojome palapinėje, lietaus arba nebūdavo, arba būdavo minimaliai. Šį kartą lietus prasidėjo jau priešpiet ir net keletą kartų išmaudė kaip kačiukus. Gerai, kad nešalta ir nustojus lyti pradžiūsti per dešimt minučių. Bet porą kartų lijo taip stipriai, kad vanduo užpila akis ir nieko nebematai. Akiniai irgi nepadeda, nes nespėji jų valyti. Poroje vietų neatlaikė lietaus nubėgimo grioviai šalia kelio ir kelias buvo užpiltas purvu ir pavirtęs upe – vanduo siekė čiurnas minant pedalus. Kadangi žaibavo tik kažkur toliau, o vėjas buvo nestiprus, tai visas šitas šlapias minimas atrodė gana linksmai ir net džiaugėmės galų gale paragavę tropinės liūties ant dviračio. Tikiuosi, jos neįgris keliaujant toliau.
Per šias porą dienų taip pat pravažiavome šimtus meskalio mažų gamyklų, o poroje vietų matėme šalia kelio vykstantį gamybos procesą – kaitinamas agavos šerdis, kurios ispaniškai vadinasi piña – lietuviškai ananasas. Iš išvaizdos nesunku suprasti, kodėl toks pavadinimas.
Nusileidę iš kalnų į Tehuantepec, susiradome autobusą ir kitą rytą įprastai sukišę dviračius į autobuso bagažinę, per pusdienį pasiekėme San Cristobal de las Casas miestą 2 200 metrų aukštyje Chiapas valstijoje. Tai mums dešimtoji ir paskutinė valstija Meksikoje. Čia pasiliksime keletą dienų atsipūsti ir aplankyti porą turistinių vietų, nes pamatyti tikrai yra ką.
Parašykite komentarą