24 diena
Nesu tikra, ar tikrai, bet liaudies išmintis turėtų sakyti ką nors panašaus į: kai gerai pailsi, visa diena būna puiki.
Kadangi prognozės pranašavo, kad karščius užbaigs audra, vakar nakvojome pas warmshowers susirastus Dayton miestelio gyventojus. Ach, kaip mums ten patiko. Abu šeimininkai jau pensijoje, bet televizoriaus susėdę ant sofkutės toli gražu nežiūri. Fredas vis dar gana intensyviai konsultuoja ūkininkus svogūnų ir česnakų auginimo klausimais, o Genie – aktyviai save realizuoja visokiose socialinėse veiklose. Tame tarpe ir labai intensyviai rūpinasi sušalusiais keliautojais. Pati Genie – didelė dviračių mylėtoja, su dukra neseniai keliavo vakarine JAV pakrante. Iš jos pasakojamų atsiminimų matosi, kad kelionė jai paliko neišdildomą įspūdį. Su Sirvydu pašnekėjome, kad daugumai Lietuvos pensininkų iki tokios aktyvios senatvės dar labai toli. Be įdomių pokalbių, patarimų ir žemėlapių dar ragavome naminio Fredo daryto alaus (super!), o ryte vaišinomės fantastiškais sočiais pusryčiais (super super!).
Po tokios šaunios viešnagės jautėmės galį viską, dėl to nusprendėme, kad šiandien važiuosime iki gana tolimo kempingo. Aišku, turėjome ir planą B, jei kartais kojos atsisakytų minti. Didelė dalis kelio ėjo žemyn, dėl to kilometrai mynėsi greitai. Popiet teko važiuoti gana nemaloniu greitkeliu (turbūt kol kas nemaloniausiu). Kelias gana siauras, eismas intensyvus, dėl to automobiliams sunkiau persirikiuoti važiuojant pro mus ir kartais pralekia visai šalia.
Liūdniausia, kad likus 35 km iki kempingo pirmą kartą šioje kelionėje pradūriau padangą. O dar kaip tik vakar apšnekėjom, kokios geros mūsų padangos. Bet aišku, didžiulių vielų jokios padangos neatlaikys – perėjo kiaurai padangą ir kamerą iki pat ratlankio. Teko keisti kamerą intensyviai švilpiančių sunkvežimių pašonėje. Nelabai malonu. O dar labiau nerimą kėlė audros debesys. Bet apsišarvavome savo neperšlampamomis uniformomis ir pralėkėme audros ruožą. Atkarpą pūtė toks stiprus šoninis vėjas, kad važiavome palinkę į šoną, kad nenuneštų į kitą pusę. O kai pūstelėdavo gūsis į veidą, dviratis stodavo vietoje.
Nusileidus iki pat Kolumbijos upės, vaizdai pasikeitė neatpažįstamai. Neliko paskutines kelias dienas visur buvusių javų laukų, kalvų – atsirado uolos ir plati upė. Palei šią upę dabar važiuosime iki pat vandenyno. Sirvydas sako, kad ši upė nusipelno atskiro įrašo, tai galit tikėtis jo naktinių skaitinių santrumpos.
Diena buvo rekordiškai ilga, kirtom Oregono valstijos sieną ir šiandien nuvažiavom 120 km. Įsikūrę kempinge, sukirtom pusę kilogramo makaronų, pusę litro padažo ir dvi skardines mėsos konservų. Kad tik nesukūstumėm.
Parašykite komentarą